Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 22 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6110922

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Sentikiai-kaip tremtis tapo tėvyne PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Pirmadienis, 24 Rugsėjis 2012 00:00

Trumpa istorija
Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje“ rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

Pirmoji cerkvė, kurios įkūrimo data neabejojama, jos teritorijoje pastatyta 1710 m. Puščios kaime prie Kriaunų (dabar Rokiškio raj.; 1819 m. šie maldos namai iš Puščios perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą).
Masinės rusų emigracijos pradžia į LDK šiaurės vakarus bei vakarinę dalį laikomi XVIII a. antrasis ir trečiasis dešimtmetis. Pagrindiniai rusų emigracijos motyvai buvo šie: religinis persekiojimas ir sentikių diskriminavimas Rusijoje; socialinė valstiečių ir posados gyventojų priespauda; žinia apie rusų persikėlėlių globą ir gynimą bajorų, Katalikų Bažnyčios bei karaliaus dvaruose Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Be to, įtemptas eschatologinis jausmas vertė sentikius bėgti iš valstybės ir visuomenės, kurioje jų įsitikinimu, įsiviešpatavo dvasinis antikristas. Sentikių emigraciją į LDK ir fedosėjininkų bendrijos formavimąsi jų teritorijoje taip pat skatino lietuviškosios vyriausybės, vietos dvarininkų bei Katalikų Bažnyčios santykinis religinis pakantumas jų atžvilgiu.
XVIII a. tarp sentikių LDK dominavo išeiviai iš Pskovo, Novgorodo gubernijų bei Tverės gubernijos pietvakarinės dalies. Pagrindiniai rusų sentikių centrai šiaurės rytų, iš dalies vidurio bei pietinėje Lietuvos dalyje, kurie gyvuoja (ar gyvavo) ir dabar, susiformavo jau aštuntajame ir devintajame XVIII a. dešimtmetyje.
1728–1755 (1758) m. veikęs Gudiškių vienuolynas (dab. Ignalinos raj.) buvo žymus Lenkijos ir Lietuvos valstybėje fedosėjininkų religinis centras, kuris gana stipriai įtakojo ir fedosėjininkų bendrijos Rusijoje raidą. 1752 m. vadinamasis Lenkų soboras Gudiškėse priėmė pagarsėjusius fedosejininkų istorijoje nuostatus, kurie įtvirtino Feodosijaus Vasiljevo mokymą ir pasižymėjo griežtumu plintančio tarp bepopių „naujavedžių“ judėjimo atžvilgiu. Tai ženklino lūžį fedosejininkų istorijoje, kuomet „nuosaikiai radikali“ bepopių bendrija tapo radikalesnė. Sunykus Gudiškių vienuolynui, antrojoje XVIII a. pusėje LDK šiaurės vakaruose susikūrė kitas svarbus sentikių centras Degučiuose (1756 (1758) – 1851) (dab. Zarasų raj.).
1791 m. Abiejų Tautų Respublikoje (teritorijoje po pirmojo padalijimo) galėjo gyventi nuo 100.000 iki 180.000 sentikių arba 1,1–2% nuo bendro šalies gyventojų skaičiaus, kuris tada siekė 8,79 mln. XVIII a. pabaigoje tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė ne mažiau negu 16 parapijų (skaičius pateikiamas pagal maldos namus).
1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalino likusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją – tai buvo trečiasis padalijimas, galutinai sunaikinęs valstybę. Iš nepriklausomo krašto laisvųjų žmonių sentikiai Lietuvoje pavirto caro valdžios persekiojama grupe (iki 1905 m.) imperijos vakaruose, „atskalūnais“ viešpataujančios Rusijos Stačiatikių Bažnyčios požiūriu.
XIX a. Rusijos politika sentikių atžvilgiu perėjo keletą skirtingų tarpsnių. Pradžioje imperijos slėgimas neatrodė labai sunkus. Aleksandras I (1801–1825) atrodė apsišvietęs ir pakantus: pirmaisiais jo valdymo dešimtmečiais buvo kilusios viltys, kad sentikių likimas Lietuvoje – ir pačioje Rusijoje – gali pakrypti geresne linkme. 1814 m. pakeliui iš Paryžiaus į Peterburgą Aleksandras I apsilankė sentikių maldos namuose Karališkėse Ukmergės apskrityje (dab. Molėtų raj.), meldėsi juose ir gavo nustebusio dvasios tėvo palaiminimą. Jis buvo vienintelis Rusijos imperatorius, apsilankęs pas Lietuvos sentikius. Tuo metu caro valdžia „pro pirštus“ žiūrėjo į sentikių cerkvių statybą, jų bendruomenių ir vienuolynų veiklą imperijoje.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: