Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 46 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Sentikiai-kaip tremtis tapo tėvyne PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Pirmadienis, 24 Rugsėjis 2012 00:00


Kaip ir antrojoje XVIII a. pusėje, XIX a. pradžioje Degučių parapija buvo garsus fedosejininkų religinis ir kultūrinis centras. 1819 m. Degučių dvasios tėvui Avtomonui Myšniakovui atiteko garbingas „bendro senųjų stačiatikių krikščionių Lietuvoje ir Kurše ganytojo“ vardas. 1822 m. Degučiuose pirmą kartą buvo sudaryta santuokos apeigų tvarka, o 1823 m. priimti metrikai (krikšto, santuokos, mirties). Tai reiškė, jog Degučių bendruomenė pripažino ir priėmė mokymą apie santuoką, palaimintą ne dvasininkų (rus. бессвященнословный брак). 1823 m. Lietuvos sentikių bepopių bendrijos istorijoje ženklino fedosejininkų periodo pabaigą ir naujo – fedosejininkų-pomorų – periodo pradžią. (Nuosaikesnis naujųjų pomorų mokymas tarp Lietuvos sentikių galutinai įsitvirtins XX a. pradžioje).
Vidinės permainos Lietuvos sentikių bendrijoje sutapo su Nikolajaus I valdymo metais vėl atgijusia griežta religinio bei pilietinio sentikių (neoficialiais duomenimis per 8 mln. žmonių) diskriminavimo politika, kuri skaudžiai palietė ir krašto sentikius. Buvo sukurta ištisa sentikių persekiojimo sistema, apimanti slaptus sentikių reikalų komitetus sostinėje Peterburge ir 22 gubernijose. Buvo išleista daugybė sentikių religinį ir socialinį gyvenimą apribojančių ir neretai absurdiškų įstatymų. Nuo 1825 iki 1855 m. Lietuvoje buvo uždaryta 13 (8 iš jų sunaikinti) iš 33 žinomų sentikių maldos namų, o žymiausieji jų dvasios tėvai buvo suimti, kalinami ir privalėjo palikti savo bendruomenes. 1840 m. buvo uždaryti ir vėliau paversti stačiatikių cerkve sentikių maldos namai Degučiuose.
Antrojoje XIX a. pusėje sentikių padėtis palaipsniui gerėjo: visuomenės nuomonė jų atžvilgiu tapo pakantesnė, vyriausybė pamažu plėtė sentikių pilietines teises. 1883 m. gegužės 16 d. įstatymas suteikė sentikiams Rusijoje pamaldų laisvę, bet draudė viešus „pasirodymus„ (pvz., eiti pasauliui (taip, kaip teka saulė), skambinti varpais, dvasininkams ir dvasios tėvams vilkėti tam tikrus bažnytinius rūbus). 1863–1915 m. rusų administracija Lietuvoje sentikių atžvilgiu vykdė dvilypę politiką. Caro valdžia įvairiais būdais siekė skatinti ir vertė sentikius pereiti į vientikybę (rus. единоверие) ar oficialiąją stačiatikybę. Tačiau tuo pat metu caro administracija Lietuvoje pradėjo „flirtuoti„ su sentikiais, kalbančiais rusiškai ir išsaugojusiais savitą rusų kultūrą krašte, ir tikėjosi įtraukti juos į atviro rusifikavimo politiką. Nors sentikiai naudojosi kai kuriomis lengvatomis, visų pirma ūkinėmis, valdžios teikiamomis rusams Lietuvoje, represinė carų politika ir pilietinių teisių varžymas (iki 1905 m.) kėlė jų nepasitenkinimą. Todėl rusai sentikiai netapo caro valdžios tiesioginiu įrankiu krašto rusifikacinėje politikoje, nors iš dalies buvo įtraukti į imperinės politikos įgyvendinimą per krašto kolonizaciją. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje per dešimt sentikių bendruomenių atsirado vakarų ir šiaurės Lietuvoje. Čia kėlėsi tos mažažemių ar bežemių sentikių valstiečių šeimos – dauguma jų buvo iš kitų Kauno gubernijos apskričių ar Vilniaus gubernijos, – kurios tokiu būdu tikėjosi surasti tinkamą pragyvenimo šaltinį savo krašte, o ne tolimose Sibiro žemėse. Daugumas sentikių gerbė vietinių žmonių tradicijas ir siekė pagarbos savoms. Jie troško ramiai dirbti ir laisvai melstis pagal savo tradicijas ir papročius, o ne propaguoti bei skleisti „rusišką“ savimonę, idėjas ir kitą krašto žmonių daugumai tikėjimą ir taip vykdyti imperijos sostinėje sugalvotus ambicingus Lietuvos rusifikacijos planus.
1905–1915 m. sentikiai Rusijoje išgyveno įspūdingą religinį ir kultūrinį pakilimą, kuris kartais vadinamas sentikių „aukso amžiumi“. Tiesa, tai buvo trumpas laikotarpis, trukęs maždaug dešimt metų, bet palikęs neišdildomą žymę rusų sentikių kultūroje. 1905 m. balandžio 30 d. buvo išleistas caro Nikolajaus II potvarkis dėl religinio pakantumo, o spalio 30 d. – manifestas dėl pilietinių teisių suteikimo. Šie įstatymai pirmą kartą juridiškai įteisino Rusijoje sentikių bendruomenių veiklą, o 1906 m. spalio 30 d. įsaku buvo nustatyta jų įkūrimo tvarka, bendruomenių narių bei vadovų teisės. Atsidarė uždarytos ir kūrėsi naujos sentikių cerkvės ir bendruomenės. Skirtingų pakraipų sentikiai netrukdomai rinkosi į vietinius ir nacionalinius suvažiavimus, steigė religines, labdaros ir visuomenines organizacijas bei įvairių pakopų mokyklas, leido savo knygas ir periodiką.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus sentikių bendruomenė, kurios pirmininku buvo Aristarchas Pimonovas, tapo religiniu pomorų centru. 1901 m. Vilniuje įvyko pirmasis Rusijos pomorų dvasios tėvų suvažiavimas. 1906 m. vasaryje Vilniuje įvyko dabartinės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Baltarusijos pomorų dvasios tėvų ir bendruomenių atstovų suvažiavimas. Šie sentikių suvažiavimai įtvirtino santuokos instituciją tarp bepopių Baltijos regione. Lietuvos pomorai aktyviai dalyvavo 1-jame Rusijos sentikių pomorų suvažiavime Maskvoje (1909 m.) bei jo išrinktoje Rusijos Pomorų Soborų ir Suvažiavimų Taryboje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus ir Kauno gubernijose veikė ne mažiau kaip 68 sentikių bendruomenės (iš jų 11 buvo įkurtos po 1905 m.). Tikslus pomorų ir fedosejininkų bendruomenių santykis kol kas nežinomas. Atrodo, kad daugiau buvo pomorų bendruomenių. Pagal oficialiąją statistiką, 1909 m. tik tarp 26 Vilniaus gubernijos sentikių bendruomenių buvo 14 pomorų ir 12 fedosejininkų (visos baltarusiškose žemėse). Valdžios duomenimis, šiose dviejose gubernijose tuomet buvo apie 81.000 sentikių; tikėtina, kad šie duomenys yra šiek tiek sumažinti: Lietuvoje galėjo gyventi apie 100.000 sentikių.
Šį sentikių istorijos laikotarpį užsklendė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. daug sentikių buvo priversti evakuotis iš Lietuvos į Rusijos gilumą, kurių dauguma vėliau sugrįžo į savo gimtąsias vietas.
Nepriklausomos Lietuvos valstybė pirmą kartą sentikybės istorijoje oficialiai pripažino sentikių religinę organizaciją. 1923 m. gegužės 20 d. Lietuvos vyriausybė išleido „Laikinas taisykles, reguliuojančias Lietuvos sentikių organizacijos ir Lietuvos vyriausybės santykius“, suteikiančias Sentikių bažnyčiai autonomiją. Nuo 1925 m. vyriausybė reguliariai teikė Sentikių Bažnyčiai tam tikrą finansinę paramą. Už metrikų knygų tvarkymą dvasios tėvams buvo mokamas iš biudžeto atlyginimas. Sentikių istorikas Ivanas Prozorovas pavadino trečiąjį ir ketvirtąjį XX a. dešimtmetį Lietuvoje „visiškos tikėjimo išpažinimo laisvės ir lygybės su kitomis religijomis laikotarpiu“.
1918–1940 m. Kaunas buvo svarbus sentikių religinio ir kultūrinio gyvenimo centras. 1922 m. gegužės 6 d. Kaune įvyko pirmasis Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje suvažiavimas. Buvo išrinktas aukščiausias Bažnyčios valdymo organas tarp suvažiavimų – Sentikių Centro Taryba (toliau – SCT). Tuomet jos pirmininku tapo Vasilijus Prozorovas; 1934–1938 m. SCT vadovavo Aristarchas Jefremovas, o nuo 1938 m. – Ivanas Prozorovas. 1923 m. prie SCT buvo įsteigta Dvasinė komisija, kurią sudarė penki dvasios tėvai. Dvasinė komisija sprendė kanonų, pamaldų tvarkos ir disciplinos klausimus. Trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Kaune įvyko aštuoni Lietuvos sentikių suvažiavimai. 1937 m. Lietuvoje gyveno 42.485 sentikiai arba maždaug du procentai visų šalies gyventojų. Čia veikė 53 sentikių parapijos, kurias aptarnavo 51 dvasios tėvas.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: