Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 29 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6315058

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Baltų menas-Mažeikių kraštas PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 09 Lapkritis 2012 11:37

Mažeikių kraštas – tai žemės, kur susieina Lietuva su Latvija. Susieina ir išsiskiria. Čia į Ventą suteka Virvytė, Varduva, Dabikinė ir Vadakstis, keturios upės – į penktąją. O tų penkių pakrantėse gyventa kuršių, žiemgalių ir žemaičių. Čia likę jų kapinynai, senosios prekyvietės ir piliakalniai.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Jau nuo ankstyvųjų viduramžių ši upė – Venta – buvo ryškus žemės ženklas: ji tris baltų gentis ir siejo, ir skyrė. Skyrė saugodama jų prekybos ir kariavimo būdo, jų papročių, mitologijos, religijos ir kalbos savitumą. Siejo, kai tos trys skirtingos gentys turtino viena kitą savastimi – etnine ir kultūrine – iki pat XIII a. Tą tūkstantmetę jų istoriją dabar atskleidžia archeologiniai šios žemės praeities paminklų tyrinėjimai.
Kraštas VIII–XI a. sėkmingai atlaikė vikingų veržimąsi, ilgai kariavo su Livonijos ir Vokiečių ordinais, ne visada taikingai sutarė ir su kaimynų lietuvių ar slavų gentimis.
Deja, XIII a. ši etniniais pagrindais gyvavusi savaiminga trijų baltų genčių istorija buvo nutraukta. Dar XII a. pabaigoje į Dauguvos žemupio pakrantes atsikėlęs Livonijos (kalavijuočių) ordinas jau kitą – XIII amžių – pažeidė Ventos saugotą žemių vientisumą, pakirto natūralią baltų kultūrų gyvybę. Kuršiams ir žiemgaliams šis amžius pasibaigė tragiškai – daug jų (ypač dabartinės Latvijos teritorijoje) žuvo, pateko į svetimųjų – Livonijos ordino – priespaudą arba buvo priversti emigruoti į žemaičių ir lietuvių kuriamą valstybę.
Žemaičiai, dar ilgai išlaikę savo etninį savitumą, tačiau atsidūrę tarp dviejų Vokiečių ordino – kryžiuočių ir kalavijuočių – atšakų, pradėjo įnirtingas ir alinančias dviejų šimtų metų nepriklausomybės kovas. Kad šios kovos jiems buvo sėkmingos – didelis kuršių ir žiemgalių kariuomenių ir narsių jų karo vadų nuopelnas. Išvien kovota, tad laimėti Tervetės (1229, 1261), Saulės (1236), Durbės (1260), Lielvardės prie Dauguvos (1261) ir kiti dideli mūšiai.
Kuršių sukilimas po Durbės mūšio, didžiojo žiemgalių karo vado Nemeikio vadovaujamas galingasis žiemgalių sukilimas prieš Livonijos ordiną 1279–1281 m. – tai tik svarbiausi bendros kovos įvykiai. O kur tie šimtai kautynių, pilių apgulčių ir sudeginimų?! Jie likę kaip istorijos post scriptum, kaip šmėkštelėję faktai, kaip užuominos probėgom Henriko Latvio ar Eiliuotoje Livonijos kronikoje,.

Šiai bendrai trijų baltų etnoso istorijai pažinti skirta ir naujoji Mažeikių muziejaus ekspozicija. Išskirtinis šio muziejaus bruožas – ypač gausi archeologinė medžiaga, kurią per ilgus dešimtmečius sukaupė muziejuje dirbę arba jam talkinę archeologai – senkapių tyrinėtojai Vitas Valatka, Laimutė Valatkienė, Adelė Cholodinskienė, Ilona Vaškevičiūtė, Algirdas Varnas, Mažeikių krašto piliakalnių tyrinėtojai Vytautas Daugudis, Jonas Stankus ir Algis Merkevičius. Jų tyrinėti Dapšių, Daubarių, Jautakių, Renavo piliakalniai, kitų jau minėtų archeologų – kuršių, žiemgalių ir žemaičių kapinynai Zastaučiuose, Kukiuose, Pavirvytėje, Skėriuose, Kivyliuose, Mažeikių, Griežės ir kiti paminklai leido atsakyti į daugelį kuršių, žiemgalių ir šiaurinės žemaičių kultūrų raidos, jų tarpusavio sąveikos klausimų. Šią ekspoziciją praturtino Venspilio istorijos muziejaus (Latvija), Žemaičių muziejaus „Alka“ Telšiuose, Kretingos muziejaus atlikto kuršių ir žemaičių kapinynų tyrinėjimo medžiaga, leidžianti pažvelgti į daug platesnį šių kultūrų kontekstą ir teritoriniu, ir chronologiniu požiūriu.
Autorius dėkoja archeologei ir ilgametei muziejaus direktorei Adelei Cholodinskienei, žiemgalių tyrinėtojai dr. Ilonai Vaškevičiūtei už kolegišką bendradarbiavimą rengiant šią ekspoziciją, o Prano Gudyno restauravimo centro (Lietuvos dailės muziejus)  restauratorėms Mildai Mikalauskienei, Vytautei Lukšėnienei, Laimai Janinai Vedrickienei ir eksponatų tyrimus atlikusiai dr. Laimai Grabauskaitei, rekonstrukcijų autoriui Rimvydui Derkinčiui bei muziejaus direktoriui Romualdui Budriui už nuoširdžią pagalbą eksponatus „prikeliant naujam gyvenimui“. Parodos architektas doc. Ramūnas Banys ir dizaineriai doc. Jonas Gerulaitis, prof. Audrius Klimas ir prof. Aušra Lisauskienė lėmė vizualinį šios ekspozicijos poveikį. Dėkoju ir nuolatiniams pagalbininkams Laimai Spelskienei, dr. Vaidai Ščiglienei ir dr. Mariui Iršėnui, be kurių pagalbos ši ekspozicija ir jai skirti leidiniai sunkiai būtų atsiradę.
Sveiki atvykę į „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“ ekspozicijų sales. Čia patys turėsite galimybę pajusti kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorinį, kultūrinį ir meninį palikimą. Gal troškimas juos labiau pažinti skatins kitokiomis akimis pasidairyti šiapus ir anapus Ventos, žvelgti tolyn ir gilyn – Mažeikių krašto žemė stropiai slėpė, saugojo ir išsaugojo protėvių palikimą mums, o mes turime išlaikyti jį kitoms kartoms, kurių dar nėra, kurios dar tik gims baltų etnoso sukurtose valstybėse – Latvijoje ir Lietuvoje.


Prof. Adomas Butrimas

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: