Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 194 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5850850

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Laiko pjūvis – anuomet ir dabar PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 04 Gruodis 2012 21:41

„Mes gyvename pasaulyje be ribų. Ribą ir aiškią artikuliaciją prarado tiek laikas, tiek  erdvė. Vis mažiau prasmės turi žodžiai „toli“, „arti“, „seniai“, „tik ką“, „netrukus“. Tai, kas toli, priartėja, kas arti, nutolsta, kas buvo seniai, staiga tampa dabartimi... netgi tai, ką mes vadiname kaita ir tapsmu, yra pastovu. Heraklitas klydo. Galima įbristi į tą pačią upę. Ne dukart, o daug sykių...“ [A. Šliogeris]

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Kuo skiriasi, ir kuo panašios anuometinė nepriklausoma Lietuvos Respublika – tarpukaris, 1918-1940 m. – ir šių dienų Lietuva? Ar daug dalykų tapo „praeities legenda“, ir kiek jų „gyvena“ dabartinės kartos sąmonėje? Vieniems 1-osios Respublikos metai – grožio, tobulybės ir prasmingumo etalonas, kitiems – vergiško darbo, nepritekliaus ir vargo vakarienė, galbūt net dabarties balastas.. Bet tiesos – geriau buvo anuomet ar geriau yra dabar – nerasime, o ir ieškoti nesinori. Tiesiog užfiksuokime „status quo“ – taip buvo, taip jau yra! Be nusistovėjusių stereotipų, įprasto drabstymosi purvais ar fanatizmo palygintume abiejų Respublikų patirtį. Artėjant šventėms norisi kalbėti apie laisvalaikį, pramogas, pasilinksminimus, tradicijų kultūrą. Kokios jos buvo anuomet ir kokios jos yra dabar?
Tarpukario Lietuvoje gyventojai tikrai mėgo karnavalus, vakarėlius, iškilmingus pokylius, valstybines ir religines šventes, muges, turgaus šventes. Čia mielai rinkdavosi tiek krašto aukštuomenė, tiek paprasti žmonės. Toks smagus laikotarpis prasidėdavo nuo Kalėdų ir baigdavosi per Užgavėnes.. Norėdami sutrumpinti ilgus žiemos vakarus žmonės rinkdavosi pasilinksminti. O anuomet ne tik mėgta, bet ir mokėta linksmintis... Miestuose pokylių sezono metui buvo sudaromas net specialus švenčių grafikas - taip buvo derinama katalikiška krašto tradicija ir miestiečių  gyvenimo būdas.  
Žinoma, intensyviausias to meto aukštuomenės gyvenimas, virė Kaune. Daugiausia žmonių sutraukdavo Naujųjų metų sutiktuvės, Vasario 16-osios ir Spaudos pokyliai. Kaune patalpų trūkumas buvo didžiausia pokylių rengėjų problema. Ją išsprendė Karininkų Ramovės atidarymas. Į ją ir persikėlė didžiausi prieškario metų pokyliai.
Į daugybė mažesnių šventinių susibūrimų buvo renkamasi „Metropolyje“, „Versalyje“, ,,Konrado“ kavinėje. Šiuose restoranuose buvo švenčiamos Užgavėnės, vykdavo karnavalai.
Karnavalai buvo rengiami kiek kukliau nei pokyliai. Ypač mėgstama vieta tokiems renginiams buvo „Metropolis“. Ruošiantis tokiai šventei, savo apdaru rūpinosi ne tik dalyviai, bet ir restoranas. Dailininkui buvo užsakomos dekoracijos, kurios patalpoms suteikdavo atitinkamą atmosferą.
Ne tik restoranai ir baliai buvo Laikinosios sostinės pramogos. Visoje šalyje buvo nepaprastai populiarūs spektakliai, opera, baletas. Na, o provincijoje ir kaimuose viską nustelbianti  pramoga, žinoma, buvo šokiai. Anuomet jau vyko ir įvairūs labdaros renginiai, pirmieji grožio konkursai, naujausių madų demonstracijos, daugybės studentų korporacijų, kultūrinių draugijų, klubų ir asociacijų akcijos, kinas, sporto olimpiados ir pan.
Žodžiu, to meto aukštuomenė ir paprasti miestelėnai tikrai ,,nemirė“ iš nuobodulio ir neturėjimo kas veikt, negalėjo skųstis laisvalaikio renginių ir pramogų stoka.
Nors šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti palyginamos per gyvenimo kokybės prizmę, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai... O kaip gyvename šiandieną?
   

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: