1863-1864 m. sukilimo rengėjai Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 20 Spalis 2013 15:15

Sukilimo pradžia bei kariaujančių pusių pajėgos
Sausio 22 dieną Lenkijoje prasidėjo sukilimas. Varšuvoje esantis NCK pasivadino Laikinąja Nacionaline Vyriausybe (LNV) ir pakvietė sukilėlius pradėti karinius veiksmus visose buvusios Lenkijos karalystės vietose, pulti tokius objektus, kur leidžia jėgos, naikinti priešo įgulas, užimti apskričių miestus. Lietuvoje tokį manifestą 1863 m. vasario 1 d. (senu stiliumi sausio 20 d.) paskelbė Lietuvos Provincijos komitetas, pasivadinęs Laikinąja Vyriausybe Lietuvoje.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Trūkinėja video vaizdas?  - palaukite kol pilnai užsikraus filmas !
Carinė žvalgyba iš savo šaltinių turėjo nemažai žinių apie rengiamą sukilimą ir stiprino vakarinėse imperijos teritorijose savo karines pozicijas. Prieš pat sukilimo pradžią Vilniaus karo apygardoje buvo dislokuota 66482 kariai bei karininkai ir 120 patrankų. Čia stovėjo I pėstininkų korpusas. Vėliau, sukilimui prasidėjus, šis skaičius kito, kadangi per Lietuvą nuolat būdavo persiunčiami kariniai daliniai į Lenkiją. Metų pabaigoje jau buvo 123495 rusų kariuomenės kariai. Vėliau šis skaičius Vilniaus karo apygardoje dar padidėjo beveik iki 145000 karių. Sukilėlių kariuomenės daliniai atskirais metų laikotarpiais galėjo daugiausia siekti 15–20 tūkstančių karių. Šį skaičių sunku nustatyti, nes dažnai vien dalgiais ginkluoti valstiečių daliniai, praradę viltį sulaukti geresnių ginklų, išsiskirstydavo po namus, o po kurio laiko į jų vietą stodavo nauji kovotojai. 1863–1864 metų sukilėlių veiksmai buvo daug kuo panašūs į Lietuvos partizanų pokario kovas. Jie vengdavo atvirų susidūrimų su stambiais rusų kariuomenės daliniais. Sukilėliai užpuldinėjo nedideles miestelių įgulas, karinį bei pašto transportą, carinei administracijai lojalius dvarus, ardė telegrafo linijas, žudė carinius pareigūnus bei šnipus, teikiančius informaciją apie sukilėlius, surengdavo atakas prieš gabenamus į Rusijos kariuomenę rekrutus, kurie vėliau dažniausiai papildydavo sukilėlių gretas.
Šiaurės Vakarų krašto, kuriam priklausė Lietuva (kartu su Baltarusija), administracinio padalinimo pagrindas buvo gubernija. Sukilėliai laikėsi šio suskirstymo, tik gubernijas vadino vaivadijomis. Pagal Nacionalinės Vyriausybės instrukciją vyriausiuoju sukilimo vadu buvo laikomas dviejų vaivadijų karinis viršininkas. 1863 metų balandį Lietuvos sukilėlių vadovybė vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu paskyrė buvusį Rusijos kariuomenės generalinio štabo kapitoną Zigmantą Sierakauską.
Svarbiausieji sukilimo mūšiai
Pirmosios sukilėlių kautynės su caro kariuomenės daliniais dabartinės Lietuvos teritorijoje įvyko 1863 m. vasario 2 d. Čia, Pilviškių apylinkėje, prie Čystos Būdos, 200 sukilėlių būrys, vadovaujamas dimisijos karininko Karolio Jastržembskio, susikovė su gen. mjr. Suchodolskio kavalerijos daliniu. Rusams pavyko atkirsti sukilėlius, besitraukiančius miško link, ir priversti kautis nepatogioje pozicijoje. Šioje kovoje žuvo apie 30 sukilėlių ir pats būrio vadas.
Kauno gubernijoje vienas pirmųjų sukilimo organizatorių buvo kunigas Antanas Mackevičius. Lietuvoje prasidėjus pirmosioms sukilimo kovoms, 1863 m. kovo 20 d. Paberžės bažnyčioje A. Mackevičius pasakė ugningą pamokslą ir su 150 dalgiais ir šautuvais ginkluotų vyrų patraukė į Krekenavos miškus. Kovo 27 dieną ties Surviliškio valsčiaus Naujaberžės kaimu įvyko pirmosios kunigo A. Mackevičiaus vadovaujamo būrio kautynės. Sukilėliai didvyriškai priešinosi Narvos pėstininkų pulko vadui baronui plk. Delingsgauzenui, vedančiam į mūšį keturių kuopų pėstininkų ir dragūnų rinktinę, lydimą dešimties kazokų. A. Mackevičiaus sukilėliams pavyko atsilaikyti prieš rusų puolimą. Remiami B. Dluskio šaulių, jie sėkmingai pasitraukė miško pusėn, kur rusai jų persekioti neišdrįso.
Stipri sukilėlių organizacija veikė Peterburge. Jai priklausė daug iš Lietuvos kilusių kariškių. Ypač aktyviai čia reiškėsi Zigmanto Sierakausko vadovaujama kariškių grupė. Balandžio 6 dieną, gavęs oficialų karinės vadovybės leidimą išvykti į užsienį, Z. Sierakauskas atvyko į Vilnių. Čia jis pateikė parengtą sukilėlių kovos planą, prieš tai pasiderinęs su Kauno gubernijos kariniu viršininku Boleslovu Dluskiu. Pagal šį planą pirmiausia turėjo susijungti Kauno gubernijos sukilėlių pajėgos. Toliau sukilėliai numatė veikti dviem svarbiausiomis kryptimis – žygiuoti link carinės kariuomenės tvirtovės – Daugpilio – ir, padedant ten tarnaujantiems iš Lietuvos kilusiems kariškiams, užėmus šį svarbų strateginį punktą, apsirūpinti ginklais bei amunicija. Dar planuota paimti į savo rankas Kuršo kontrolę, kad būtų užtikrintas ginklų atgabenimas iš Vakarų Europos bei patikima komunikacija su Lenkija ir kitomis šalimis, iš kur tikėtasi paramos. Pagal Z. Sierakausko planus netrukus turėjo prasidėti Anglijos ir Prancūzijos intervencija prieš Rusiją, labai palengvinsianti sukilėlių padėtį. Šiems tikslams įgyvendinti sukilėliai Andrioniškio miške prie Teresboro palivarko (dabar Knebių kaimas) įrengė stovyklą, kurioje vykdė naujokų mokymus, būrių reorganizavimą. Čia veikė karo lauko ligoninė sužeistiesiems gydyti. Šioje stovykloje Z. Sierakauskas pertvarkė sukilėlių dalinius reguliariosios kariuomenės pagrindu.


Iš viso buvo sudaryti devyni batalionai po šešias kuopas, iš kurių keturios kuopos turėjo šaunamuosius ginklus, o dvi – ištiesintus dalgius ir durtuvus. Kiekviename batalione buvo po 300 vyrų. Batalionų vadais buvo paskirti B. Žarskis, J. Radavičius, A. Mackevičius, Antonievičius, E. Vžesnievskis, S. Kozakauskas, D. Maleckis, K. Maleckis, M. Stanišauskas. Svarbu tai, kad Teresboro karinėje stovykloje visi mokymai ir komandos buvo atliekamos lietuvių kalba. Sukilėliai parinko žygio į Kuršo guberniją maršrutą, kuris vedė per Salas, Kupiškį, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį, Papilį ir Biržus. Deja, nenumatyti įvykiai privertė pakoreguoti sukilėlių planus. Po nepavykusio grafo Liudviko Pliaterio antpuolio prieš Rusijos kariuomenės karinio transporto gurguolę, vykusią į Daugpilį, teko atsisakyti šios tvirtovės puolimo, nes jos karinė vadovybė perprato sukilėlių veiksmų planą. Laivas su užsienyje pirktais ginklais ir amunicija vėlavo, žadėti D. Garibaldžio savanoriai Lietuvos nepasiekė. Nutilo ir kalbos apie Vakarų intervenciją.

Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatorius V. Nazimovas balandžio pabaigoje įsakė gen. mjr. I. Ganeckio vadovaujamam kariuomenės daliniui žygiuoti į Ukmergės apskritį ir sunaikinti ten susibūrusius sukilėlius. Z. Sierakauskas nusprendė prasibrauti į Kuršo guberniją ir ten sulaukti žadėto laivo su ginklais. Sukilėlių kariuomenę padalino į tris kolonas, jų vadais buvo paskirti A. Mackevičius bei B. Kolyška. Centrinei kolonai vadovavo pats Z. Sierakauskas. Visi išžygiavo Biržų kryptimi skirtingais maršrutais, po to turėjo susitikti Medeikių kaime. Į sutartą vietą pirmieji atėjo B. Kolyškos ir Z. Sierakausko daliniai, o A. Mackevičiaus kolona vėlavo. Gavę žinią, kad prie Medeikių artėja stambus mjr. Merlino rusų kariuomenės dalinys, sukilėliai bandė pasislėpti pamiškėje, tačiau juos greitai aptiko žvalgybą vykdantys rusų kazokai. Gegužės 7 dieną prasidėjusiose kautynėse abiem pusėms nepavyko pasiekti ryškesnės persvaros. Rusai netgi pasitraukė, nes sukilėliai buvo pradėję supti ir pulti iš užnugario. Kitą dieną Medeikių kaimą pasiekė ir gen. I. Ganeckio rinktinė. Išvarginti vakarykščių kautynių, sukilėliai neatsilaikė. Sužeidus Z. Sierakauską, dar kurį laiką priešinosi, bet po kurio laiko teko trauktis labai sunkiomis sąlygomis, palikus nemažai žuvusių. Ir tik kautynėms pasibaigus pasirodė A. Mackevičiaus vadovaujama kolona, kurios labai trūko kautynėse. Sužeistas Z. Sierakauskas buvo apsistojęs Kraštų dvaro savininko Teofilio Gano Skrebiškio palivarke. Čia jį gegužės 10 dieną, išdavus vietiniams gyventojams, aptiko ir suėmė podporučiko fon Gaso (Von Gass) dalinys.
Po nepavykusių žygių Biržų girioje sukilėliai suprato, kad jiems kovoti dideliais būriais su rusų kariuomene yra neparanku ir ėmė keisti taktiką. Sukilėlių kariuomenė buvo padalinta į mažesnius būrius po kelis šimtus kovotojų kiekviename. Veikdami mažesnėmis pajėgomis, sukilėliai pridarydavo nemažai nuostolių carinės administracijos įstaigoms, puldinėdavo mažesnius rusų kariuomenės dalinius. Jie kontroliavo didumą krašto teritorijos. Lietuvos teritorijoje per 1863 metus įvyko 249 sukilėlių mūšiai su caro kariuomenės daliniais. Iš jų 81 mūšis Vilniaus gubernijoje ir 168 – Kauno. Dar 62 mūšiai įvyko Augustavo gubernijoje. Šioje Lietuvos Užnemunės teritorijoje atkaklūs mūšiai vyko Augustavo, Kalvarijos, Seinų ir Marijampolės apskrityse.

Algimantas Daugirdas

Laukite tęsinio!

 

LAST_UPDATED2