Algirdo epochos mįslės (3-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 26 Gegužė 2009 13:38

Kunigaikščio Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu gali lietuviams atrodyti seniai išaiškinta, nes jau labai daug rašyta apie jo asmenišką prisirišimą prie pagonybės ir apie jo toleranciją kitoms religijoms. Tačiau tos mintys dažnai kartojamos be išsamesnių įrodymų. Algirdą išsamiai aprašė dar prieš pirmą pasaulinį karą lenkų istorikas Chodynickis, ir vėliau Zenonas Ivinskis sekė tuo pačiu keliu. Jie tvirtina, kad Algirdas buvo krikščionis pravoslavas, ir kad Lietuva todėl priklausė rusų pasauliui. Didysis kunigaikštis Algirdas pagoniškos Lietuvos ypatingą padėtį krikščioniškame pasaulyje mokėjo panaudoti savo tikslams.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Algirdo religija

Nors daugybė Rusijos metraščių Algirdą apibūdina kaip bedievį, penkios kronikos mini jo krikštą pravoslavų tikėjime. Tuo remdamiesi, Rusijos istorikai tvirtino, kad Algirdas buvo surusėjęs pravoslavas, ir jų nuomonė dar šiandieną kartojama. Šią teoriją paneigti neužtenka vien mūsų istorikų dažnai cituojamo Algirdo kūno sudeginimo pagal pagoniškus papročius, nes ne pats Algirdas susidegino, ir jo laidotuvių apeigos dar neįrodo jo asmeniško tikėjimo.
Apie Algirdo religiją įvairiose kronikose rašoma skirtingai. Vienose minima, kad jis krikščionis, kitose – kad pagonis. Kronikose aprašomuose faktuose yra netikslumų, todėl sunku nuspręsti, kokia yra tikroji Algirdo religija.
Ankstyvieji ir patikimesni šaltiniai Algirdą laiko pagoniu. Taip pat yra manoma, kad Algirdas priėmė krikštą Vitebske (Rusijos miestas), bet perėmęs Lietuvos valdžią grįžo į pagonybę. Tačiau niekur tuometiniuose šaltiniuose ar rusų kronikose nerandama priekaišto, kad didysis kunigaikštis buvo atsimetęs nuo tikėjimo, nors jam nepalankūs šaltiniai jį vadina bedieviu, ugnies garbintoju.

Krikštas mirties patale ?

Dviejuose vėlesniuose rusų šaltiniuose (Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių genealogijoje ir Kholmorgoskio metraštyje) rašoma, kad Algirdas (antros) žmonos Julijonos pastangomis buvo pakrikštytas mirties patale. Tas, žinoma, prieštarautų teigimui, kad jis jaunas priėmė krikštą Vitebske, ir parodo, jog rusų kronikų autoriams atrodė tikėtina, kad Algirdas būdamas pagonis valdytų Rusijos miestą. Taigi, neįmanoma galutinai paneigti galimybės, kad Algirdas buvo pakrikštytas prieš mirtį, gal ir be jo sutikimo, nors toks krikštas nepaveiktų Algirdo laikysenos tuo metu, kai jis valdė Lietuvą. Tačiau ir šiuo atveju yra rimtų priežasčių abejoti abejais šaltiniais. Pavyzdžiui, abu mini Algirdo palaidojimą Vilniuje, pravoslavų cerkvėje, tačiau jo kūno sudeginimą pagal pagoniškus papročius mini tų įvykių amžininkas Herman de Wartberge ir taip pat Jonas Dlugošas.

Pskoviečiai nori Algirdą pakrikštyti

Nikono metraštyje pasakojama, kad Pskovo miesto
gyventojai, kuriems grėsė pavojus nuo Ordino, maldavo Algirdą apsikrikštyti ir būti jų kunigaikščiu. Tačiau jis krikštytis atsisakė, nes esąs jau krikštytas. Tada pskoviečiai apkrikštijo jo sūnų Andrių. Šis įvykis visų kronikų datuojamas 1342 metais, kai Algirdas dar valdė Vitebską, o ne Lietuvą. Todėl čia iš tikrųjų yra įrodymas, kad Algirdas neapsikrikštijo, kai vedė Vitebsko kunigaikštytę, nes kodėl gi pskoviečiai norėtų jį pakrikštyti, jeigu jis nebūtų žinomas pagonis ?

Įrodymai, kad Algirdas liko pagoniu

Kronikose, kuriose nurodomas Algirdo pasilikimas pagonybėje, prie jo mirties aprašymo daugelis prideda jo charakteristiką, kurioje pažymėta, kad Algirdas buvo ,,klaidatikis, bedievis ir nedoras”. Tiesiai po to seka šie žodžiai:
,,Visus savo brolius Algirdas pralenkė viešpatavimu ir titulu, nes negėrė nei alaus, nei midaus, nei vyno, nei rūgščios giros, ir didelį sumanumą ir susivaldymą įsigijo, turėdamas gerą galvą ir daug apdairumo. Ir tokiu gudrumu jis užkariavo daug kraštų bei žemių ir daugybę miestų bei kunigaikštijų užvaldė, ir išlaikė sau didelę galią. Tuo ir didėjo jo kunigaikštystė taip, kiek nei vienas jo brolių nepadarė; nei jo tėvas, nei senelis nebuvo taip žinomas.”
Taigi aišku, kad šios kronikos, Algirdą taip palankiai apibūdinusios, nėra prieš jį nusistačiusios. Todėl galima manyti, kad jos mini Algirdo pagonišką tikėjimą ne jį šmeižti, o todėl kad tai buvo teisybė.
Algirdo išlikimą pagoniu liudija daug patikimesni šaltiniai iš paties Algirdo laikų. Pirmas yra Konstantinopolio patriarcho 1370 metų raštas, kuriame jis skelbia, kad kunigaikščiams bus atleistos nuodėmės, kai jie ,,pakels ginklą prieš kryžiaus priešus” kartu su Maskvos kunigaikščiu – t.y. kai jie kovos prieš Algirdą. Čia aiškus Algirdo pagoniško tikėjimo įrodymas, paimtas iš oficialaus akto, kurio autorius turėjo daug reikalų su Algirdu. Pora metų po Algirdo mirties, 1380 metais, kitas patriarchas Algirdą vadina ,,ugnį garbinančiu” karalaičiu. Gregoras savo ,,Istorijoje” rašo, kad šis šiaurės karalaitis (Algirdas) garbina saulę ir norėjo krikštytis, tik jį atbaidė bizantiečių gobšumas.

Visas straipsnis: http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/3036.html

LAST_UPDATED2