Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 50 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6030723

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Algirdo epochos mįslės (4-dalis) PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Trečiadienis, 27 Gegužė 2009 22:09

XIV amžiaus Lietuvos istorija – tai karų ir valdovų istorija, kurioje eilinių žmonių gyvenimo realijoms, visuomenės kultūrinio ir ekonominio gyvenimo apraiškoms vietos tiesiog neliko.
Vargu, ar galėjo būti kitaip. Beveik 200 metų pagoniškos Lietuvos gyventojų kasdienybe buvo tapę karai, kova dėl fizinio ir kultūrinio išlikimo. Tad nenuostabu, kad ir pagrindiniai viduramžių Lietuvos istorijos veikėjai – tai didieji karvedžiai, valdovai, o jų žygiai buvo (ir yra) istorikų dažniausiai aptariami.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 
Algirdas gimė 1296 m. vasario 11 d. ir buvo trečiasis Gedimino sūnus. Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Algirdas ėmė valdyti Vitebsko kunigaikštystę apie 1318- 1320 m., tačiau iki 1340 m. jis dar nebuvo tapęs įtakingu rytinio LDK slaviškų žemių regiono veikėju.
Po tėvo mirties Algirdo įsigalėjimas gediminaičių valdžios sistemoje buvo labai staigus ir efektingas. 1342 m. Algirdas kartu su Kęstučiu sėkmingai atrėmė Livonijos puolimą Pskove. Po to Algirdas Pskovo pirklių respublikoje (vėliau ir Polocke) paskyrė vietininku savo sūnų Andrių.
1341 m., mirus Gediminui, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu (ar bent jau Vilniaus valdovu) tapo Jaunutis, vienas iš jaunesniųjų Gedimino sūnų.  1344-1345 m. Algirdas ir Kęstutis suplanavo ir įvykdė perversmą, nušalindami Jaunutį nuo valdžios. Kęstutis savo iniciatyva perleido Algirdui vyriausiojo kunigaikščio valdžią, pats pasilikdamas antrojo valstybės žmogaus – Trakų valdovo ir Žemaitijos kunigaikščio – pozicijose.

Pasidalinę kovos frontus ir valdžios sritis, broliai ėmė intensyviai darbuotis: Kęstutis puldavo kryžiuočius Prūsijoje, o Algirdas užvaldė Padnieprės valsčius. Jų koalicija atrodė nepažeidžiama. Tačiau 1348 m. vasario 2 d. sėkmė nuo abiejų staiga nusigręžė –jungtinė LDK kariauna prie Strėvos pralaimėjo kelis kartus mažesnėms kryžiuočių pajėgoms. Kryžiuočiai skubiai išnaudojo pergalę: nusiaubė Šiaulių žemę, sugriovė Veliuoną. Vis dėlto didysis maras, kuris ritosi per Europą, neleido ordinui kviestis papildomų talkininkų, taigi 1348 m. rudenį ordino antpuoliai atslūgo.
 
Tačiau krizė Algirdo prižiūrimuose rytuose gilėjo. Iki 1348 m. pabaigos lietuvių vietininkai buvo išvyti iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, 1349 m. teko užleisti Maskvai Smolenską. Algirdas mėgino sudaryti sąjungą su Aukso orda, tačiau ir čia jo laukė nesėkmė – derėtis atvykusį Karijotą (su sūnumi) suėmė totoriai ir perdavė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Simonui. Algirdui teko giminaičius išpirkti.
 
Apie 1350 m. Algirdas sudarė taiką su Maskva vesdamas Maskvos didžiojo kunigaikščio svainę Tverės kunigaikštytę Julijoną.
 
Persilaužimas rytinėse LDK žemėse buvo pasiektas 1363 m., kai Algirdas prie mėlynųjų vandenų sudavė pirmąjį stiprų smūgį mongolams-totoriams (Rytų Europoje). Iš Aukso ordos valdžios buvo išlaisvinta Mažoji Podolė, Kamenecas ir kiti miestai. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdoma teritorija pasiekė Juodąją jūrą, o kartu ir pagrindinį prekybinį kelią iš Centrinės Europos per Podolę Juodosios jūros pakrančių ir Rytų link. Šis įvykis nulėmė Lietuvos ir Lenkijos prekybos su Rytais pradžią.
 
XIV a. šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo pradžia – nuolatinių karų tarp Lietuvos ir Maskvos metas. Didysis kunigaikštis Algirdas surengė keletą karo žygių į Maskvą. 1368 m. Lietuvos kunigaikštis netikėtai užklupo karui nepasirengusį jaunąjį Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Donietį ir sumušė rusų pulką, pasiųstą sulaikyti lietuvių Maskvos prieigose. Tačiau užimti Kremliaus Algirdo kariams nepavyko. Po tris dienas trukusios apsiausties lietuviai atsitraukė, prieš tai nuniokoję Maskvos žemes. Karo žygiai į Maskvos didžiosios kunigaikštystės žemes buvo surengti ir vėlesniais metais (1370, 1372), tačiau pagrindinės Maskvos tvirtovės, Kremliaus, užimti nepavyko. Paskutinis karas baigėsi taika, sutvirtinta Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro ir Algirdo dukters Elenos vedybomis. Vėlesniais metais Algirdas vis daugiau dėmesio skyrė LDK pietrytinių žemių – Palenkės, Voluinės ir Podolės – apsaugai nuo Lenkijos ir etninės Lietuvos teritorijų gynybai.
 
Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas mirė 1377 m., sulaukęs garbaus amžiaus, tačiau nepraradęs jam būdingo kariško aktyvumo (mirties išvakarėse planavo žygiuoti į Lenkiją) ir politinio mąstymo aiškumo. Rusų metraštininkai apibūdina Algirdą kaip talentingą karvedį, labai kruopščiai slėpusį pasirengimą karui bei tikslus. Lietuvos istoriografijoje Algirdas su Kęstučiu ne kartą pavadinti idealia valdovų pora, įprasminusia kruvinų kovų ir svaiginančios ekspansijos epochą. Dėl savo giminės ir valstybės gerbūvio jie pažabojo savo asmenines ambicijas, efektingai bendradarbiavo skirtinguose valstybės baruose ir suformavo dualistinės valdymo ir valstybinės politikos įgyvendinimo sistemą, kuri to meto istorinėmis aplinkybėmis Lietuvai buvo gyvybiškai svarbi.
 
Beje, nė vienas Lietuvos valdovas (prieš Vytautą ir po jo) nėra prisijungęs tiek daug rytų ir pietryčių slavų žemių. Algirdo valdymo metu Lietuvai atiteko Kijevo, Podolės, Černigovo, Seversko Naugardo žemės, Smolensko žemių šiaurinė dalis, teritorijos Volgos aukštupyje. Lietuvos plotas buvo net 700 000 km2, šioje milžiniškoje teritorijoje, remiantis apytikriais skaičiavimais, gyveno vos apie 1 400 000 gyventojų, lietuviai tesudarė apie 30 procentų visų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyventojų, kurių dauguma gyveno etninės Lietuvos žemėse. Tačiau sėkminga Didžiojo kunigaikščio vykdyta vedybinė politika, religinė lietuvių tolerancija ir pakantumas, sugebėjimas prisitaikyti prie skirtingų kultūrinių ir politiniu sąlygų  nulėmė tai, kad Lietuvos kunigaikščiams pavyko pajungti ir kontroliuoti plačias rytų ir pietryčių slavų gyvenamas teritorijas.
 
Evaldas Gelumbauskas

Straipsnis publikuojamas iš : http://www.skrynia.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=1268

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
trys Lietuviai sugebejo ir kelis milijon
1 Pirmadienis, 22 Birželis 2009 16:12
trys Lietuviai sugebejo ir kelis milijonus rusiu (bet ne rusu!!!!) ir milijonines ordas mongolu ir visa vakaru europa ir kelis milijonus lenku VIENU METU atremti ir pavergti...straipsnis daugiau nei idiotiskas...beje zmonos provoslaves buvo is maskvos o ne is Smolensko ar Briansko, kurios aiskiai buvo Lietuviu apgyvendintos zemes, deja provoslavu religija i sias zemes buvo atejusi per Kijevo Rusios kriksta, taciau zmones kalbejo Lietuviu kalba, o cia dabar kliedi veikejai kad Lietuviu buvo tik 30%, o ir zemes retai gyvenamos...tai jeigu retai gyvenamos, tai kaip jose isitvirtinti kai milijonines rusu (ne rusiu ar rasu!!!) ir mongolu ordos pastoviai sieke jas uzgrobti? O kur dar Kijevo prisijungimas ne prie moskoliu o prie Tevynes Lietuvos, net ir gresiant lenku, moskoliu bei mongolu puolimams!!! Nekliedekit apie Lietuvi supermena nes net nejuokingai, bet jau slaviskai idiotiskai isrodote!!!

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: