Tautos atminties laikas (3-dalis) Spausdinti
Parašė   
Sekmadienis, 07 Birželis 2009 12:19

Tauta, kaip ir kiekvienas žmogus, suvokia save ir geba pažinti vienas kito atvaizde, - ar veidrodyje, ar kitam atspindy: TV, i‘nete, spaudoje... kiekviename paveiksle, judesio pėdsake, ir žodyje, rašte ir kalboje.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Po 9 mėn., 2010 m. kovą, sukaks 1000 metų nuo pirmo žinomo svetimųjų Litvos(Lietuvos) užrašymo. Kaip ir kodėl mūsų tautos gyvavimo-judėjimo pėdsakas likęs svetimųjų tikybų atstovų (agentų) ataskaitose jau vargiai beatseksime, tačiau pasaulio Tautų atminties lobyne jis yra (pati „tūkstantmečio“ minėjimo laiko slinktis nuo 1009 m. per esamuosius metus į 2010-uosius patapusi dėl kadais 16-17 amžių sandūroje krikščionių vadovybės užgaidos, - metskaitlio pradžią iš tūkstantmečiais visų naudotos pavasarinio laiko atskaitos iškėlus į sausio 1 d.; mums ir kaimyninėms tautoms belikę tiktai ankstesnieji pavasarinio jorėjimo ir metų atskaitos per Jores įžodžiai: Das Jahr, New Year...). 

Senų seniausia pasaulio Tauta (jei už mūsų kalbą senesnių, dar gyvų kalbų tikrai nebesą), lietuvių tauta, ir gyvasties patirčių bei papročių lobiais turtingiausia. Patsai žodis Lietuva – Litva (kitataučių tarime) galimai sukaupęs savyje ryškų ir aiškų pradą, - kilmę iš kadais tvirtai sulietų-susiliejusių vienumon genčių-giminių šeimų: gyvi tarsi SULIETI, tvirti ir svetimų nepergalėti „Lity kak v odno slity, – litovcy“. Žinia-nežinia kiek prasmių ir tiesos tame slavų bei kt. kaimynų palikime (retsykiais susitelkdavusių į „pochod na Litvu“). Šios ir kitos vis naujai atsiveriančios Tautos Atminties paslaptys 20-uosiuose atsikūrusios Lietuvos Valstybės metuose sustiprina ir dar labiau sutelkia lietuvių kartas.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ - gyvąja jungtimi Lietuvos Himno žodžiai atliepia kartų kartose išugdytą patirtį, siekius, vilčių išsipildymą Tautos augime. Per 21-rius Sąjūdžio veiklos metus užaugome, sutvirtėjome. Kovo 11-osios angoje į Valstybės gyvenimą atėjusi naujoji karta jau savąją kūrybą skleidžia, - tarsi bitučių darbštuolėlių pavasarinio dūzgesio džiugesiu žadina gamtos ir Valstybės pavasario Laiką. Siekia, stengiasi, - savosiose rankose jau laiko ir „Sidabro gervių“ pripažinimus, aukso spindesį sportuose, meno kūrybos ir kultūros garbingiausiąją šlovę pačioje Lietuvos širdyje, – valdovo Vytenio rūpesčiu-parėdymu kadais įkurtoje sostapilėje – Vilniuje.

Senasis ramus ir orus Lietuvos šventovių sostas Vilnius tartum vis rymo laukime, - laukia iš mūsų globos ir malonės, alsėja nuo šiųjų šimtmečių nerimasties atsigaivaliodamas, ir sava lietuvystės galia, savąja dvasia vėleis atsiliepia mumyse, mūsų darbuose. Darbuotė laukia nemenka. Iš po sovietmečio dvasinio gniaužto įtakų ne kiekvienas pagalėjo išsprūst be žalos, be pasekmės. Tačiau Sąjūdžio metas, Laisvės žymeniu įsirašęs tautoje, palaiko kiekvieną – už Laisvę ėjusį. Visa mūsų karta – gyvoji Sąjūdžio dalis, visybė. Perduoti šią patirtį: kiekvienas savyje suėmus išsaugotą bendros kovos už laisvę turinį privalom juo ugdyti ateities kartas.  Sąjūdis - šventa išsivadavimo būsena. 

Kuomet turėsim vietos Sąjūdžio atminčiai, - parodys laikas. Gal Žemutinės pilies skliautai mūsų pastangomis taps pajėgūs priimti gyvąją atmintį, kiek ilgai jie vėduosis nuo melo imperijos tarnų lykio.
Laikas begaliniame praeities veidrodyje vis atsiveria ir naujame pažinime veda mus į pažintį, - su Norberto Vėliaus, Sigito Lasavicko, Birutės-Marijos Alseikaitės Gimbutienės, Mato Šalčiaus, Stasio Naginsko, Julijos Pranaitytės, Fridriko Bajoraičio – Paukštelio, Ramūno Bytauto, Zigmo Gėlės, Konstancijos Skirmuntaitės, Napoleono Ordos ir kt. kūrybinio palikimo sugrįžimu, su VIII-XIII amžiaus lietuvių-prūsų-jotvingių-kuršių Lietuvos valstybingumo ištakų žiniomis, su garbingų Lietuvos Valdovų ir jos kūrėjų atmintimi...
Giedrius Papinigis

LAST_UPDATED2