Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 46 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6315075

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Šv.Lauryno atlaidai- Perkūno šventė? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 09 Rugpjūtis 2009 17:16

 Šiandien Skapiškio miestelio (Kupiškio raj.) gyventojai ir svečiai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų, skubėjo į Šv. Lauryno atlaidus, ir žinoma, į spalvingais saldainiais garsėjantį "Kermošių". Nagrinėjant katalikiškas šventes, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kalendorių, jo esmę ir prasmę. Dauguma švenčių katalikiškame kaledoriuje yra senosiosios Baltiškosios, su pakeistais vardais, o jų tikroji dvasinė ir kosmologinė - praktinė paskirtis nutylima. Taip ir gaunasi, kad švenčiam neaišku ką. Mūsų Protėviai buvo labai praktiški žmonės, ir Šventimą suprato kaip realų bendravimą su dvasinėmis jėgomis.
 
 Šį kartą trumpai apžvelgsime Šv. Lauryno atlaidus. Krikščionybė stengiasi daugiau viską paženklinti dienomis, bet mūsų Protėviai žinojo, kad šventėms būdingi laiko periodai, netgi kelių dienų ar savaičių trukmės, gamtos atbudimas, žydėjimas, branda... Vasaros metu bažnyčia švenčia "Lauryną". Žmonėms tai proga suvažiuoti, pasimatyti su giminaičiais ar draugais. Pačių atlaidų vaidmuo persikelia į antrą planą.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Įsigilinant į originalias, iki-krikščioniškas prasmes, būdingas mūsų senajam Tikėjimui, šio periodo šventė buvo skirta dievui Perkūnui, Jo apsireiškimui gyvenime ir gamtoje. Mūsų Protėviai kreipdavosi į Perkūną prašydami pagelbėti žygiuose, darbuose, nesukelti gaisrų ir žinoma - tikėdamiesi gero derliaus. Taigi, šiuo metu, kai vieni skubėjo atlaidų ar į spalvingą "Kermošių" - kiti su dūzgenčiais traktoriais rinko nunokusį derlių.

Kaip ten bebūtų, bet vaizdas kurį regėjome Šv.Lauryno atlaiduose buvo gana komiškas, paklausti žmonės ko jie čia susirinko ir kodėl - dar mažiau ką galėjo pasakyti. Galiausia, kas tas Šv. Laurynas niekas taip ir nepasakė, atrodo, kad juos atviliojo galybė spalvingais saldainiais nukrautų "Kermošiaus" stalų. Kryžiuočių pasekėjai sugriovė tiksliai veikiančią sistemą, o naujos taip ir nesukūrė.. Štai Jums ir spręsti koks čia tas dabartinis tikėjimas, dvasingumas, kiek jis turi tradicijų, ir kiek tai yra artima mūsų lietuviškai sielai:

 
Kalendorinių švenčių forma ir esmė


Gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo lūžio, kaitos (kritiniai) taškai sudaro senųjų lietuvių švenčių pagrindą ir sąrangą. Tačiau švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogiškosios būties įvykių išgyvenimas metafizinėje plotmėje. Atitinkamus kritinius gyvenimo tarpsnius išgyvena ir žmogus. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai - virsmai: gimimas-krikštynos, vestuvės ir mirtis-lydėtuvės. Latvių ketureilis apie šias dienas sako taip:  "Visos mano dienos aiškios, / Trys dienužės man neaiškios: / Gimstamoji, mirštamoji /Ir už vyro leidžiamoji."  

Ruošimasis šiems svarbiems žmogaus gyvenimo įvykiams, apeiginis jų išgyvenimas sudarė esminį senųjų švenčių turinį ir suteikdavo joms sakralumą. Kitaip sakant, švenčių centre buvo ne gamtos galios ar buitiniai žmogaus rūpesčiai (derlumas, vaisingumas ir pan.), bet amžinosios sakraliosios žmogaus būties užduotys. Antraip šventės nebūtų buvusios šventos.  

Šventinė nuotaika kuriama išėjimu iš kasdieninės buities, nusiskaistinimu. Įprastinio gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir apeigomis. Išeinant iš kasdieninės buitinės - ūkinės (profaninės) laiko tėkmės į šventą (sakralią) šventės erdvę žengiama pro vartus. Tačiau tai tėra simbolinė išraiška to nuskaistėjimo, kuris turėtų vykti žmogaus sieloje. Senojo Lietuvos kaimo žmonės didžiąsias šventes pasitikdavo kurdami Romuvą savo širdyse: švenčių išvakarėse būdavo prašoma artimųjų bei kaimynų atleidimo. Tik palikus visas kasdieninio gyvenimo nuoskaudas, nuskaistėjusia širdimi tampame vertais įžengti pro vartus į sakralią šventės erdvę, į tą aplinką ir nuotaiką, kuri sklinda iš šventės dalyvių širdžių.  

Lietuvių šventėse žiūrovų nebūdavo. Jų neturėtų būti ir šiandien. Žiūrovai dalyvauja ten, kur daug formos: apeigų, ritualų. Jeigu šventėje reiškiasi gyvybingoji esmė, žiūrovai tampa šventės dalyviais.

Kiekvienas šventės dalyvis yra tarsi mikropasaulis, kuriame telpa ir vyksta šventės misterija, pakylėjanti žmogų prie amžinųjų būties dalykų, atstatanti ryšį su Aukščiausiuoju bei kasdieninės skubos suardytą vidinę darną. Blėstant visumos ir šventumo nuojautai, į pirmą vietą iškyla profaninis - derlumo, vaisingumo lygmuo, labiausiai etnografų ištyrinėtas ir išryškintas. Nusakralėjusioje ir esmę praradusioje šventėje šventumą pakeičia pramoginiai dalykai. Irsta šventės darna ir tvarka. Šventė tampa tuščiu laiko užpildymu, smagiu laiko praleidimu ar net orgija.  

Profanine prasme šventė yra kasdienybės pertrauka, įprastinės veiklos nutraukimas. Tuomet nuolatinėje dienų tėkmėje atsiranda tuštuma - ‘porožnest', ‘prazdnost', davusi pagrindą rusiškam šventės pavadinimui ‘prazdnik'. Atsiradusi tuštuma (prazdnost) užpildoma. Nuo "užpildo" kokybės priklauso šventės šventumas ir jos poveikis žmogui.

Iš leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė", 1999

Aleksandras Žarskus

http://vydija.projektas.lt

  Šventasis Laurynas

Rugpjūčio 10 d. minime šv. Lauryną, III a. Romos Bažnyčios diakoną, kurį nukankino imperatorius Valerianas. Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu Šv. Laurynas popiežiaus Siksto II buvo paskirtas vienu iš septynių Romos diakonų ir buvo atsakingas už pagalbą neturtingiems ir vargstantiems. Kilus žiauriam krikščionybės persekiojimui, popiežius Sikstas II buvo nuteistas mirčiai. Vedamas į egzekucijos vietą, jis išpranašavo Laurynui, kad jiedu susitiks po 3 dienų. Tuomet Laurynas visus jo turėtus bažnyčios turtus išdalino sergantiems ir skurstantiems. Imperatoriaus Valeriano valdininkui pareikalavus atiduoti Bažnyčios turtus, Laurynas atėjo pas jį su didžiuliu krikščionių remiamų vargšų sąrašu ir tarė: „Štai čia Bažnyčios lobis“. Įsiutęs prefektas Lauryną pririšo prie virš laužo pakabintų grotelių, taip pasmerkdamas jį lėtai ir kankinančiai mirčiai. Tačiau Dievas suteikė Laurynui tiek meilės ir stiprybės, kad jis beveik nejautė liepsnos teikiamo skausmo. Jis net juokavo, liepdamas teisėjams apversti jį, kad geriau iškeptų, o prieš pat mirtį jis tarė: „Dabar jau esu pakankamai iškepęs“. Kankinamas jis meldėsi, kad katalikiškas tikėjimas išplistų visame pasaulyje. Po mirties Laurynas buvo paskelbtas šventuoju, o rugpjūčio 10 d. yra skelbiami šv. Lauryno atlaidai.
Šv. Laurynas buvo ne tik diakonas, bet ir bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl jis yra bibliotekų globėjas. O dėl savo neįprastos mirties jis skelbiamas šventuoju virėjų globėju. Taip pat teigiama, kad šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro.
Lietuvių liaudies skulptūroje šv. Laurynas vaizduojamas stovintis, apsirengęs diakono rūbais, vienoje rankoje laikantis palmės šakelę arba kryželį, kitoje - groteles (savo kankinimų simbolį).

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (3)
nu nu ziu kuo toliau apie krikscionybe s
3 Trečiadienis, 12 Rugpjūtis 2009 23:20
Algis
nu nu ziu kuo toliau apie krikscionybe suzinau tuo susidaro nuomone kad cia kankiniu religija pirma baznytinikai savus nukankina paskui juos paskelbia sventaisiais ir panasiai kaip senoveje kai kurios gentys aukodavo zmones tai cia mazai kuo skiriasi tik nukankinimo ar nuzidymo stilius skiriasi.
Na ir gerai, kad dauguma nežino kas tas
2 Antradienis, 11 Rugpjūtis 2009 11:05
Na ir gerai, kad dauguma nežino kas tas Laurynas-ar negana pašventintų kankinių?
Tik gaila, kad nežino ir kas yra PERKŪNAS
Matau bezdnyčios fiasko. Apgailėtinas
1 Pirmadienis, 10 Rugpjūtis 2009 08:51
Matau bezdnyčios fiasko. Apgailėtinas vaizdas su skudurynais kermošiuje.
Bet vaikai šaunuoliai-švarūs, tikri, jie saldainių atėjo.
Manau nedaug kas žino, kad neteisingai suprasta religija veikia kaip magija. Kam tai naudinga?

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: