Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 10 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Nesinuodykime A.Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija 1009–1795" PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 03 Lapkritis 2009 22:23

Kitas sintezės „šedevras“ – teiginys, kad nors per 1655–1661 m. Rusijos okupaciją ir Šiaurės karą „kraštas buvo taip nuniokotas, kad pabrėžiant tragedijos mastą šis laikas vadinamas „tvanu“, tačiau nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė“. Absurdiška ir ciniška. Netikiu, kad A.Bumblauskas nežinotų, jog Vilniuje kazokai žiauriausiai išskerdė trečdalį vilniečių (14000–25000), nuožmiai plėšė rūmus, bažnyčias (iš 32 nenuniokotos tik 4), 17 dieną negesinamas gaisras galutinai sunaikino viską, kas buvo belikę po didžiojo 1610 m. gaisro. Ne šiaip sau amžininkai rašė, kad Vilniuje neliko Vilniaus. Beje, apie barbarišką rusų kariuomenės žiaurumą atvirai buvo rašoma carinių laikų literatūroje. Pacituosiu vieną leidinį: „Tokio nuožmaus žiaurumo, kaip užimant Lietuvos sostinę, neteko matyti, nebuvo pasigailėjimo nei amžiui, nei lyčiai. Vilnius beveik buvo sulygintas su žeme (...)“. A. Tylos skelbtais duomenimis, vien per 1648–1667 m. karus su Maskva LDK neteko beveik pusės gyventojų ir buvo sunaikinta 45 proc. ūkių. O kur dar švedų kariuomenės padaryti nuostoliai?! 1708–1711 m. dėl karų sukelto bado ir maro išmirė trečdalis vilniečių, švedai didžiulėmis kontribucijomis apiplėšė kraštą. Tačiau šio pono knygoje nėra jokių duomenų apie padarytus nuostolius. Žinoma, juos pateikus, kas patikės piktybiška pasakėle, kad, sunaikinus beveik pusę ūkių, „iš esmės ūkis nepasikeitė“.

2. Pagoniška Lietuva XXI a. katės akimis


Žinodamas, kad save prie modernių, neva romantinių stereotipų griovėjų prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad „visąlaik Lietuva buvo skurdo šalis“, „dėl atsilikimo kalti patys“, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų nusigriebiamas „įtikinamiausias argumentas“: „Nėra katės, nėra ir civilizacijos“ (pagoniškoje Lietuvoje. – V. T.). Žurnalistei istorikas atviravo: „Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuviškoji istorija“. Kaip patogu į praeitį žvelgti XXI a. miestiečio katino akimis, poreikiais! Nereikia studijuoti nei šaltinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose šilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk. Katino šeimininkui nė motais daugybė kronikose, archeologinių tyrimų medžiagose, pasitaikiusių liudijimų apie mūsų protėvių turėtas dideles grūdų atsargas (kai kurie mokslininkai kalba net apie jų eksportą), gyvulių bandas, žvėrių, paukščių, žuvų gausybę. Anglui istorikui S. C. Rouvelui pagoniška Lietuva – ne skurdo šalis. O ką gi šimtmečiais plėšė Lietuvoje „civilizacijos nešėjai“ – kryžiuočiai?! Pagal A. Bumblauską – karnas, šluotas. Tik dėl jų priešai taip veržėsi į Lietuvą. Ir reikia gi taip kompromituotis! Vardan ko – populiarumo ar Vakarų civilizacijos išaukštinimo? Dar grįžtelsiu prie mėsos, nes sintezuotojas postuluoja, kad pagonys jos ilgiau išlaikyti negalėjo, nes druska buvusi brangi (viename interviu „pasitaisė“, kad iš vis jos nevartoję). Beprasmiška jo klausti: o kodėl popiežiai, kryžiuočiai draudė pardavinėti lietuviams druską? Be to, E. Šimkūnaitė yra išaiškinusi, kad lietuviams druską pakeisdavo kažkurios žolės (pavadinimo nepamenu). Patikėję tokiomis sintezėmis turėtume prieiti prie išvados, jog dėl druskos nevartojimo protėviai jautė didžiulį natrio stygių, todėl turėjo būti rachitikai, o dėl prastos mitybos buvo fiziškai silpni. Ir kaip tokie rachitikai nujodavo tūkstančius kilometrų kautis, galėjo išlaikyti rankose nelengvus kalavijus? Juolab kad „avalynė labai prasta, iš odos ar kailio. Veltinių nebuvo“. Tiesa, kitame puslapyje pasitaisė: „XIII–XIV a. paplitę batai iš esmės buvo tokie pat kaip dabar“. Tik graudų juoką sukelia XIX a. 2-ojepusėje pradėtų gaminti veltinių ieškojimas viduramžiuose ir dar sušunkant: „Įsivaizduokite šaltą žiemą su tokia avalyne į Estiją plėšti žygiuojantį (o stebukle, pėsčiomis! – V. T.) lietuvį“. Dėl to taikliai pašmaikštavo T. Baranauskas: „(...) Belieka manyti, kad lietuviai žygiuodavo (...) nušalusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis (...)“. Kažkas iš „Miunhauzeno nuotykių“ arba mano tėviškės senolio, pravardžiuoto Ieškinu (dėl mėgto priežodžio "ieš panimaješ"), vieno tokio „tikroviško“ pasakojimo: „Ieš panimaješ, einu šienauti, o gi žiūriu –busilas baloje įšalęs. Parėjau namo, atsinešiau kirvį, ledus apkapojau. Busilas ža ža ir nužlegėjo“.

3. Pagonys neišvedė skraidančių žirgų

A.Bumblauskui galima prikišti ir melą: „Pirmieji Lietuvos pirkliai gyveno Kernavėje“. Ir jų buvo tik du. Kiti mokslininkai yra įrodę, kad, pvz., Palangoje pirkliai atsirado jau XI a. ir kad jie sudarė apie 12 proc. jos gyventojų. Net E. Gudavičius Rygos skolų knygoje surado paminėtus keturis lietuvių pirklius, nors arčiau tiesos R. Varakausko pateikti skaičiai (30–35). Sintezuotojas „vardan tos atsilikusios pagonių Lietuvos“ viską gali padaryti. Tiesiog šokiruoja pastangos Lietuvos santvarką, ūkį periodizuoti pagal kultūros, meno kryptis, išsigalvojus sąvokas „barokinė santvarka“, „barokinis ūkis“. Išeina, kad ne visuomeninė santvarka, ekonomika nulemia meno kryptis, bet atvirkščiai. Gal baroku pavadinus feodalizmą su sunkėjančia baudžiavine priespauda bedalių gyvenimas pagražėja? Giedamas toks pašlovinimas: „(...) Architektas Jonas Kristupas Glaubicas yra didžiausias mūsų diplomatas, o kokie nors tuomečiai Lietuvos veikėjai – tik menki politiniai veikėjai (...)“. Kodėl jis didžiausias diplomatas? Anot istoriko, dėl baroko statinių Vakarų Europa laikė Lietuvą savo dalimi. Sovietmečiu barokinės bažnyčios tebestovėjo. O kas Lietuvą priskyrė Vakarams, jų civilizacijai? K. Glaubico talentas galėjo pasireikšti todėl, kad Lietuvoje buvo pakankamai politinių veikėjų didikų, dosniai rėmusių bažnyčių statybas (dėl to dar labiau movusių valstiečių kelnes) ir daug puikių meistrų ir t. t. Šia proga būtina paminėti kai kuriuos dailės žinovo Vido Poškaus priekaištus A. Bumblauskui. Jis rašo: „(...) Kategoriškai nesutiksiu su požiūriu, kad XV–XVI a. Lietuvos dailės procesų negalima apibūdinti pagal gotikos ar Renesanso sąvokas, esą geriau tinka „europėjimo“ terminas. (...) Kad Renesansas kaip epocha Lietuvą palietė tik fragmentiškai“. Taip pat jis nurodė, kad „dailėtyrinės A. Bumblausko išvados kartais atrodo kaip akibrokštas“. Kaip pavyzdį pateikė šio istoriko ir E. Gudavičiaus išvedžiojimus, kad manierizmas buvusi tik mada. Tokios kompetencijos žmonės ir gali daug naujo sukurti.

Tikriausiai teiginys „XVII–XVIII a. kortų manufaktūros produkcija buvo viena žymiausių ūkio šakų“ patikimumo požiūriu priklauso kategorijai „jiedna baba muvila“. Bent rimtuose Lietuvos ūkio istorijos tyrimo darbuose tokio fakto neaptikau.


LAST_UPDATED2
 
Komentarai (7)
/lv /ln/vlxc
6 Pirmadienis, 28 Sausis 2013 13:54
Jus reikia nubombint ne istorikus.
Tai ką skaityt?
5 Antradienis, 24 Sausis 2012 00:50
Tai į suns dienas isdejo, bet kuria (ar kieno) literatura vertėtų perskaityti eiliniam zmogeliui, besidominciam Lietuvos istorija... Taip ir nepaminejo?
gsss
4 Šeštadienis, 14 Sausis 2012 11:20
Mums liepta perskaityt sia knyga. Manau tai geras istorinis saltinis...
tai jeigu vu pripazista kad leidinys sin
3 Šeštadienis, 14 Lapkritis 2009 20:08
tai jeigu vu pripazista kad leidinys sinteninis, kam ji cia dar papildomai kvestionuoti? Kam nepatinka , yra sapokos istorija! :)
lietuviams pats laikas atsiimti valstyb
2 Sekmadienis, 08 Lapkritis 2009 22:35
lietuviams pats laikas atsiimti valstybę iš krikščionių pakalikų ir kuo skubiau nubombinti visus niekšus istorikus.
Vinilas tik gramofonui deja, ir tai ne v
1 Trečiadienis, 04 Lapkritis 2009 14:53
Vinilas tik gramofonui deja, ir tai ne visad tinka; antikvaras.
Taip ir "vinilinės" Bumbliarašio žinios-/įrašai/.
(užuojauta VU bendruomenei)
"Kaip jums atrodo: už ką kai kurie mū
0 Antradienis, 03 Lapkritis 2009 22:47
"Kaip jums atrodo: už ką kai kurie mūsų profesoriai apdovanoti Lenkijos ordinais? Dar akademikas Merkys yra prasitaręs, kad mūsų istorikus veikia įsipareigojimai užsienio fondams ir institucijoms. Gėda žiūrėti į mūsų istorikų pataikavimą lenkų istorikams. Lenkai patys iš jų šaiposi. Tai vėl, žiūrėk, kitas istorikas dėl giminystės ryšių ar kitokių įsipareigojimų staiga ima pataikauti vokiečių istorikams ir skelbti, kad lietuviai - Klaipėdos krašto okupantai..."

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: