|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
Kitur tauškiama: „Lietuva sukūrė valstybę nepasikrikštijusi. Dėl to kilo kolizija su Vakarais“.
Taigi modernistui beveik 200 m. trūkę nuolatiniai, nuožmūs Lietuvos puldinėjimai, žmonių žudynės ir turtų naikinimas, plėšimas viso labo tėra nekaltutė „kolizija“. Ir kaltininkai čia aišku ne svetimų turtų ir žemių godūs kryžiuočiai su visais talkininkais, bet lietuviai, neatsiklausę svetimųjų kada kurti valstybę ir kuomet krikštytis.
A. Bumblauskas protina mus, kad „(...) ne lenkų dvasininkai nuskriaudė Lietuvą, nemokėdami rašyti, – pati Lietuvos visuomenė to nereikalavo. Lietuva lenkėjo ne todėl, kad krikštijosi, o dėl to, kad per vėlai krikštijosi“. Dėl visų nelaimių esame kalti mes.
Tik nesupratau, ar būtų buvę geriau apkrikštytiems vokiečių. Argi kaimiečius (beraščius) lenkino dvasininkai savo raštais, o ne per pamokslus, išpažintis? Bent XIX a. lenkiškumas pirmiausiai sklido antruoju būdu. Pagaliau kodėl nutylėtas lenkų kalbos įvedimas Vilniaus universitete vietoj lotynų k., kitose mokyklose, raštuose? Taip pat jis revizuoja daugelį visuotinai pripažintų dalykų. Pavyzdžiui, neigia požiūrį, kad LDK gynė Vakarus nuo Rytų agresijos, nes esą XIII–XIV a. jos mastas buvęs nedidelis.
Žvilgtelėjęs į dailininko Jono Mackevičiaus paveikslą „Vytautas prie Juodosios jūros“, postringauja: „nėra duomenų“ apie tai, iki 1427 m. neturėjo laiko iki ten nujoti, po to buvo per senas, ši jūra Lietuvos ūkiui nebuvo svarbi. Po to apibendrina, kad Vytauto laikais LDK nebuvo nusidriekusi nuo jūros iki jūros, o tesiekė tik Dnepro slenksčius. Tačiau po šiais išvedžiojimais įdėtame žemėlapyje LDK teritorija parodyta iki Juodosios jūros, t.y. kaip visuotinai įprasta.
Ir žinok, žmogau, kuriuo A. Bumblausku tikėti. Nebent kiaulę – žemėlapį jam bus pakišę talkinę studentai. Apskritai dažnokai susidaro įspūdis, kad autorius tiesiog nesuvokia, ką rašo, nemato akivaizdžių tekstų prieštaravimų, alogizmų. Antraip žemių palei Juodąją jūrą prijungimo prie LDK nesietų su Vytauto nujojimu. Tai galėjo padaryti kiti, pvz., jo vietininkai. O dailininkas tik simboliškai išreiškė pagarbą Vytauto didybei. Dar 1975 m. tarptautinėje mokslinėje konferencijoje buvo pareikšta priešinga negu A.Bumblausko nuomonė apie Juodosios jūros svarbą LDK prekybai. Esą Vytauto laikais pasisukusi į pietus Kafa (Kryme) tapusi iš Rytų, Genujos ir Venecijos Dnepru gabentų prekių sankrova.
Yra pagrindo įtarti, kad autorius, norėdamas pažeminti pasaulinio garso mokslininką K. Semenavičių, raketų mokslo srityje 150m. pralenkusį tuometinį pažinimo lygį, nesidrovi panaudoti ir klastotes. Skaitome tekstą: „Lietuva galėjo kurti aukščiausias kultūros (kodėl ne mokslo? – V. T.) vertybes gavusi postūmį iš Vakarų Europos. Tuo tarpu Lenkija (...) davė žmonijai Mikalojų Koperniką, kuriam nereikėjo važiuoti į Vakarus – jo idėjos atsirado ir brendo vietoje –Varmėje“.
Kad išaukštintų Lenkiją ir sumenkintų Lietuvą, jos universiteto auklėtinį K.Semenavičių, suklastojo šių mokslininkų biografijas. Pirma, nenurodė (p. 368), kad K. Semenavičius – Vilniaus universiteto auklėtinis, o tik pabrėžėjo stažavimąsi Olandijoje. Taigi tikėkite, jog už K. Semenavičiaus tapsmą mokslo vyru turime būti dėkingi Vakarams (anksčiau Rusijai). Kai kam svetimųjų dujų kvapas malonesnis. Antra, puslapyje, iš kurio citavau, neparašė apie M. Koperniko mokslus Vakarų universitetuose, nors kitur (p. 242) minėjo jo studijas Italijoje. Iš tikrųjų studijavo Bolonijos ir Padujos universitetuose, kanonų teisės daktaro laipsnį įgijo Feraros universitete. Galop Varmija – ne lenkų, bet prūsų žemė, tik 1466 m. prijungia prie Lenkijos. M. Koperniką lenku laiko lenkai, o kitiems jis vokietis ar suvokietėjęs prūsas. Visa tai dėstau tik tam, kad suprastume, kaip gimsta bumblauskinės tiesos ir sintezės. Teisingai sakoma: norint meluoti, reikia gerą atmintį turėti.
A. Bumblauskas nusitaikė ir į Lietuvos statutus (LS), nors nesugeba sistemiškai apibūdinti jų esmės, savitumo ir pažangumo. Matyt, nervina sovietmečiu Lietuvos ir kitų respublikų teisės specialistų duotas aukštas jų įvertinimas. Talpiai yra pasakęs akad. J. Jurginis apie pirmąjį LS: „Vėlyvas pagal pasirodymo laiką, ankstyvas pagal turinį“. V. Kanonas pabrėžė humanistinį jo pobūdį ir priskyrė prie pažangiausių Europoje. Tuo tarpu A.Bumblauskui LS – tik Vidurio Europos šalių lygį pasiekusi teisinė sistema. Veltui jo klaustume, kuriose dar šalyse buvo sukurta vieninga valstybinės, baudžiamosios, civilinės ir procesinės teisės sistema, įtvirtinta teisinės valstybės norma ir didelės moterų teisės.
Už tai liaupsinama 1791 05 03 Konstitucija, nors kvalifikuoti Lenkijos ir Lietuvos istorikai ją vertino(a) prieštaringai. Vieni jų šiame dokumente mato Lietuvos valstybingumo laidotuves, unitarinės valstybės kūrimą. A. Bumblauskas ir kiti su tuo nesutinka, liepia atkreipti dėmesį į Lietuvos delegatų išverktą Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimą, kuriame buvo numatyta, kad kariuomenės ir iždo komisijose (ministerijose) lenkai ir lietuviai turės po vienodą narių skaičių, joms vadovaus paeiliui pasikeisdami vieni ir kiti. Na, ir kokia galėjo būti Lietuvos valstybingumo išsaugojimo garantija, vykdomojoje valdžioje dalyvaujant Lietuvos atstovams? Juk kokią muziką Seimas užsakys, taip jie ir šoks. A. Bumblauskas savo poziciją „Lietuvos valstybingumą Konstitucija kartu su įsipareigojimu išsaugojo“ suramsto ir kitais argumentais: buvo išversta į lietuvių k., jai prisiekė mūsų raštijos pradininkai A. Klementas ir D. Poška, už ją pasisakė diduma seimelių. Man tai ne argumentai. Kad ir todėl, jog visais laikais raštijos atstovai būna prasti politikai, juolab ne teisės žinovai. Taip pat nežinau (tikriausiai A. Bumblauskas irgi) seimelių atstovų pažiūrų į Lietuvos valstybingumą, todėl nieko patikimo negalima pasakyti. Galiausiai neaišku, kaip galėjo būti įgyvendinamos Konstitucijos nuostatos (į tai atkreipė dėmesį A. Šapoka). Tad, manau, apyžalio pyrago skanumą girti per ankstyva. O sintezatorius dėsto spekuliacijas. Įsivaizduokime, kad 1794 m. sukilimas laimi, kad 1816 m. ar 1818 m. yra gyvi J. Jasinskis, D. Poška, A. Klementas ir kt., gal 1918 02 16 aplinkybės būtų susiklosčiusios anksčiau.
Ar tuo nenorima pasakyti, kad mūsų tautinį judėjimą pažadino Konstitucija, bet ne garbinga praeitis, legendos (pvz., apie lietuvių romėnišką kilmę, kuri, pagal G. Beresnevičiaus narpliojimus, nėra iš piršto laužta).
Baigdamas šį klausimą, priminsiu, jog A. Nikžentaitis ragino 179105 03 Konstitucijos dieną paskelbti Lietuvos valstybės švente! Iš čia suminėtų A. Bumblausko interpretacijų gerbiami skaitytojai tikriausiai supras jog jis nusipelnė apdovanojimo (2 kartus) ordinu „Už nuopelnus Lenkijai“.
Tik niekaip nesuvokiu, kuo nusipelnė pagerbimo Vytauto Didžiojo vardu pavadintais aukštais žymenimis. Už tulžingą tyčiojimąsi iš Lietuvos praeities, jos niekinimą?! O gal už valstybingumo, kaip vertybės, neigimą?!
Jis interviu dėstė: „Net tradicinis istorikas (įsitikinome, kad A. B. prie jų nepriklauso. – V. T.) turėtų kelti klausimą, ar Lietuvos valstybingumas yra vertybė“. Žinoma, jis nieko prieš, kai ta valstybė 1–1,5 mln. Lt (provizoriniais skaičiavimais) paremia jo knygos išleidimą, moka profesorišką algą už studentų klaidinimą, skiria nacionalinę premiją.
Plačiau jo požiūris į valstybę atsiskleidžia iš pasakymo knygoje: „Valstybė yra valdovų ir kariauninkų prievarta (...) savo gentainių atžvilgiu (...)“, Pokalbyje „Būtovės slėpiniuose“ su E. Gudavičiumi yra toks fragmentas (perkeltas į knygą):
„A. B. Tai Mindaugas ne tik žudikas, bet ir reketininkas (už lai, kad iš žmonių ima duoklę. – V. T.).
E. G. Bet pagrindinė priežastis yra baimė: jei nemokėsiu, tai Mindaugas ateis (! – V. T.) ir išplėš ūkį. Jo kariauna elgėsi kaip reketininkai“.
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 3 4 Sekantis > ir >>
|
Taip ir "vinilinės" Bumbliarašio žinios-/įrašai/.
(užuojauta VU bendruomenei)