A. Bumblausko polonofilinės melodijos Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Pirmadienis, 23 Lapkritis 2009 01:44

Pastaraisiais metais nuo Lietuvos praeities, jos vadovų ir tautos niekinimo pereita prie svetimų valstybių politinių užmačių propagavimo, XX a. agresorių teisinimo*. Dalis istorikų tapo angažuotais propagandistais, vienas po kito skandalingai išsišokančiais tai žiniasklaidoje, tai istori kų suvažiavime (2005 m.), tai Prezidentūros organizuotame pasitarime dėl patriotinio ir tautinio ugdymo (2006 01 06) ir kt. Pasitarime Prezidentūroje A. Bumblauskas eilinį kartą pareiškė nepasitenkinimą S. Daukanto-A. Šapokos istoriografine tradicija, ragino atsikratyti senosios Lietuvos istorijos sampratos (ugdžiusios Tėvynės meilę). V. Landsbergis jam atkirto: „Tai, apie ką kalba A. Bumblauskas, yra karikatūra. Kad būtų juokinga <...>. Bet istorikui juokdario vaidmuo netinka. Net laukiniai gerbia savo protėvius." (8).

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Laida "Pokalbiai pilyje", I-dalis  http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

"Pokalbiai pilyje"  II-dalis  http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

Kas rimtai mokslinio darbo nedirbančiam, bet populiarumo besivaikančiam istorikui belieka? Ne šiaip sau pernai (2007 m.) buvo „įsiropštęs į gatvės reklamos skydus. Kalbama, kad ir pašto ženklą su savo atvaizdu išleido. Juokdarystė kartais irgi naudinga, nes Lietuvos televizijos vadovai patikėjo jam vesti specialią laidą. Tad ir juokina, ypač pasakėlėmis apie būsimą Lietuvos karalių SanguŠką, o dar labiau paistalais apie Anglijos Karalienės ir Gediminaičių kraujo ryšį. Savo kvailiojimais kompromituoja tautą pasaulio akyse, žemina ją. Ką galėjo pagalvoti apie mus užsieniečiai, kai toks protas atstovavo mokslo elitą. T. Baranauskas neiškentė nepakomentavęs: „Šitie stulbinantys tauškalai mane, kaip istoriką, privertė pasijusti nejaukiai. Istoriją aš laikau mokslu, bet tokie istorikai, kaip Bumblauskas, jau baigia Įrodyti, kad tai tik užsiėmimas, artimas bulvarinei žurnalistikai <...>" (9). Gėda buvo klausyti jo pasisakymo teletilto Vilnius-Kijevas laidoje, kurio „vinis" buvo kvietimas apsilankyti Lucko pilyje ar prie jos esančioje kavinėje „Vytauto karūna". Prieš tai suminėjo istorijos pradžiamoksliams žinotinų faktų: Ukrainoje yra Lietuvos paveldo dalis, Lucko pilis didelė - 1429 m. joje vyko regiono vadovų suvažiavimas, kuriame iškilo Vytauto Didžiojo karūnavimo klausimas. Ką galėjo pagalvoti ukrainiečiai, laidos dalyviai, klausydami tokios išminties apie Vilniaus universitetą, Lietuvą? Ši laida dar ir dar kartą liudija Lietuvos televizijos dalykinį ir dvasinį bankrotą.
Girdėdami ar skaitydami pigius juokelius, nepamirškime, kad kartais karaliai savo mintis pasakydavo juokdarių lūpomis. Iš šio istoriko juokelių kyšo tikslas graužti tautiškumo, patriotizmo šaknis. A. Bumblauskas neapsiriboja kvietimu išmesti į šiukšlyną tautiškąją mūsų istorijos sampratą. S. Daukanto, T. Narbuto vaizdiniams priešina ir perša lenko Juzefo Jaroševičiaus požiūrį, kad Lietuvos pažangos rodiklis buvo polonizacija (10). Besikartojantis lietuviškosios istoriografijos pradininko S. Daukanto menkinimas verčia priminti, kaip sovietmečiu jį vertino istorikai, rašytojai. 1972 m. V. Merkys teisingai pažymėjo, kad ieškodami S. Daukanto istorijos kūriniuose prasilenkimų su tiesa, kaltindami jį istorizmo stoka, „<...> mes patys nesilaikytume istorizmo" (11, p. 5). Juk S. Daukantas rašė prieš 170-180 metų, kai mažai buvo ištyrinėti istorijos šaltiniai, kai dar tik kūrėsi archeologijos mokslas. Šiandien kai kam S. Daukanto darbai tikriausiai nepriimtini todėl, kad, pagal V. Merkį, juose buvo išreikštos antibaudžiavinės nuostatos, pasisakoma prieš dvarininkų bajorų viešpatavimą, tautinę priespaudą (11, p. 198).

Tikėtina, jog polonofilams užkliūna S. Daukanto „Būde" paskelbta mintis, kad garbinga Lietuvos senovė priklauso kalbantiems lietuviškai ir gyventojų skirstymas tautybėmis pagal jų kalbą, papročius, socialinę padėtį. Akad. J. Jurginio nuomone, „Tai buvo naujas, ligi tol negirdėtas žodis, iškėlęs aikštėn <...> socialinį ir tautinį skirtume tarp to paties krašto gyventojų11 (12, p. 198). 1972 m. filosofas B. Genzelis teigė: „Sociologinė mintis Lietuvoje darėsi vis pažangesnė" dėka S. Daukanto, A. Tatarės, kurie protestavo prieš žiaurią nacionalinę ir socialinę priespaudą (13, p. 78). Aukštindamas ir garsindamas senovės Lietuvą, S. Daukantas siekė pakelti lietuvių tautinę savivoką, ugdyti valstybingumo poreikį. Geriausia suvokti S. Daukanto darbų istorinę reikšmę padeda poeto E. Mieželaičio skirti jam žodžiai. Apie jo veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" poetas rašė: „Tai kūrinys, kuris neturi mūsų literatūroje sau lygaus pavyzdžio <...>, yra genijaus rankų darbas. <...> giesmė tautos sielai" (14, p. 87).


 

Anot E. Mieželaičio, S. Daukantas įminė sunkią istorinę mįslę: kaip, kokiu būdu nedidelė tauta atlaikė mirtinus smūgius? Poeto žodžiais, S. Daukantas davęs tokį atsakymą: „Lietuvių tauta istorinės kovos arenoje parodė ištvermės ir gajumo maksimume <...>, slypinti <...> jos pačios sieloje" (14, p. 87). Labai aktualiai nuskamba ir E. Mieželaičio beveik prieš 35 metus ištarti žodžiai „Be estetinių vertybių nėra tautos" (14, p. 99).Iš A. Bumblausko lūpų jau nuskambėjo raginimas atkurti Lietuvoje monarchiją, kurti aristokratijos už Lietuvą ir LDK idėją sąjūdį (15, p. 7). Regis, T. Baranauskas klausė, ar A. Bumblauskas nebus nusitaikęs į Lietuvos karaliaus pagrindinį metraštininką.Kas kartą A. Bumblausko ištarmėse ryškėja prolenkiškos tonacijos. Štai dalis jų: „Lucijanas Želigovskis ne tiek okupantas, kiek paklydėlis <...>", XX a. pradžios Lietuvos lenkai „<...> nebuvo kokie kolonizatoriai, kaip <...> vokiečiai Latvijoje, jie buvo tik lietuvių tautos elitas, <...> dėdamiesi su bolševikais, jaunalietuviai [taip tituluoja Lietuvos kūrėjus - V. T.] nesuprato J. Pilsudskio vaidmens sustabdant bolševikus <...>", lietuvių pusei derėtų jausti „<...> gėdą dėl koketavimo [1920 m. - V. T.] su bolševikais", ragina atsigręžti, t. y. istorinėn atmintin susigrąžinti Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, įvertinti antibolševiką J. Pilsudskį (15, p. 7-8). Tuo tarpu Lietuvos lenkas ir jos patriotas prof. M. Riomeris po L. Želigovskio „maišto" kalbėjo: „O, Lenkija, tai tu tą lietuvių kraują praliejai, tai tu išmokei Lietuvą kariauti prieš tave dėl Nepriklausomybės!" (cit. pagal: 16, p. 101).A. Bumblauskas net nemato skirtumo tarp gyvenimo sąlygų pagerėjimo, įvairiose srityse pasiektos pažangos laisvojoje Lietuvoje ir Vilniaus krašto merdėjimo, jo tapsmo Lenkijos gūdžiu užkampiu. Mūsų, vyresniosios kartos, A. Bumblauskas neapmulkins, bet iš kur jaunimas žinos apie brutalų Lietuvos lenkinimą, Lenkijos, jos maršalo J. Pilsudskio siekį ginkluota jėga pavergti mūsų Tėvynę, kad „lietuvių tautos elitas" (daugiausia dvarininkai) organizavo karinį perversmą ir 1.1. Šiuose polemiškuose paistaluose tarp eilučių galima įžvelgti paslėptą bandymą neigti Lietuvos nepriklausomybės, kovų dėl jų prasmę. Jis daro užuominą, kad lietuviai neturėjo savo Šviesuolių (elito), o buvo mužikai, bežemiai ir mažažemiai - nesusipratėliai, kadangi savanoriškai išėjo ginti savo Tėvynės ir teisės kalbėti tėvų kalba. Pagal šį polonofilą, kaimiečiai ir toliau turėjo kentėti nuo bežemystės, kurnėčiauti pas lenkų ar lenkavusius dvarininkus. Šios pakraipos istorikai išzyzė ausis priekaištais 1918 m. Lietuvos kūrėjams apie lenkakalbių gyventojų atstūmimą ir tautinės valstybės sukūrimą. Tai dar viena dezinformacija. Tuomet mėginta Lietuvos nepriklausomybės pusėn pasitelkti visas tautines mažumas, neišskiriant ir lenkų ar lenkakalbių. 1919 m. Lenkijos kariuomenei besiveržiant gilyn į Lietuvą, rugpjūčio 17 d. į Kauno rotušės aikštėje susirinkusius mitinguotojus lenkiškai kreipėsi M. Krupavičius ir paragino ginti savo Tėvynę. Jam baigus kalbėti, minia lenkiškai skandavo: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!" (17, p. 13). Anot K. Skrupskelio, skirtumas tarp lietuvių ir lenkų darytas ne pagal kalbą, o pagal nusistatymą nepriklausomybės atžvilgiu. Kitaip sakant, lietuviu laikytas nepriklausomos Lietuvos šalininkas, o lenku - vienaip ar kitaip siekiantis atgaivinti uniją su Lenkija. Minėtame mitinge kalbėjęs žydų atstovas L. Garfunkelis kvietė savo tautiečius remti lietuvius. Tuo metu Kauno miesto tarybos narys lenkas įkalbinėjo nemitinguoti, esą viena Lietuva neišsilaikys ir turės jungtis prie Lenkijos (17, p. 13). 1920 m. vėl lenkams puolant Lietuvą, ją ginti ragino žydai, vokiečiai. Žydų spauda rašė, kad Lietuvai iškilęs pavojus nėra vien lietuvių bėda. Seimo vokiečių frakcijos atstovas pareiškė: „Lietuvos vokiečiai <...> yra Lietuvos piliečiai ir [aukos] visa ką bendrosios tėvynės laisvei ginti". Kaip ir 1919 m., lojalumo Lietuvai vėl neišreiškė lenkai. Nors Seime kalbėdamas M. Krupavičius tiesiogiai kreipėsi į lenkų frakcijos narius palaikymo, bet susilaukė jų protesto, esą Seimas įžeidęs visus lenkus (17, p. 15). Taigi ne „jaunalietuviai" atstūmė lenkus, bet šie save susaistė su Lenkija, norėdami išsaugoti savo luomą (dvarininkų), dvarus. Tokia jų pozicija trukdė Lietuvai spręsti gyvybiškai svarbiausią žemės klausimą ir šitaip įgyvendinti socialinį teisingumą, suteikti dinamiką ekonominei bei kultūrinei pažangai.

A. Bumblauskui, A. Nikžentaičiui su kitais isteriškai spaudžiant, liaupsinant pavyko pasiekti, kad Seimas įrašytų į atmintinų dienų sąrašą 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos priėmimo dieną. Jie puikiai žinojo, kad ja buvo panaikintas net Lietuvos vardas. Anot M. Riomerio universiteto teisės istorijos specialisto prof. Vytauto Andriulio, ši konstitucija buvo skirta Lietuvos savarankiškumui sunaikinti, ji buvusi reikalinga Lenkijai, kuri iki tol neturėjo sunormintos teisinės sistemos, kai Lietuvoje konstitucija buvo sukurta 1588 m. Trečiuoju Lietuvos statutu (6). Prof. E. Aleksandravičius pripažįsta, kad ji „<-..> yra Lietuvoje patekusi į itin didelių įtampų lauką", „<...> kad jos „rudens pataisymai" [Lietuvos bajorų „išverkti" įsipareigojimai - V. T.] šio akto iš esmės nepakeitė" (19, p. 3). Konstitucijos aukštintojai užmigdė Seimo narius, tautą pasakėlėmis apie jos naujoviškumą, „pamestą istoriją". Mito „pamesta istorija" (konstitucija) kūrėjui E. Aleksandravičiui tenka priminti, kad jos niekas „nepametė", ji minėta ir minima kiekviename istorijos vadovėlyje. Norint išaukštinti konstituciją, buvo suorganizuotas televizijos tiltas tarp Varšuvos ir Vilniaus. Seime taip skubėta „prastumti" Konstitucijos dieną, kad nepaisyta Vilniaus pedagoginio universiteto istorikų kreipimosi (2007 04 28) į Lietuvos vadovus ir raginimo išdiskutuoti šį klausimą. Be atgarsio liko ir Kovo 11 -osios Akto signatarų kreipimasis. Seimo rezoliucijoje dėl konstitucijos metinių išdėstyti teiginiai neatspindi istorinės tiesos, daro ją neatpažįstamą. Šitai pripažįsta ir konstituciją palankiai vertinantis L. Glemža. Pasak jo, persūdyta, teigiant, jog „<...> tuo metu buvome vieni pagrindinių iš pažangios pilietinės Europos kūrėjų", kad buvo žengti pirmieji žingsniai, „<...> naikinant visuomenės skirstymą į luomus", įtvirtinta tikėjimo laisvė, lygybė įstatymui, tolerancija, tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia (19, p. 4). Tuo tarpu E. Aleksandravičius išvedžioja: „Lietuvos valstybingumo praradimas ir visuomenės pažanga bei laisvės disonavo, kėlė lemtingą mūsų tautai alternatyvą: valstybės suverenumas ar demokratija" (19, p. 3). Kadangi, kaip matėme, konstitucija demokratija „nekvepėjo", kodėl turėtume minėti Konstitucijos dieną - Lietuvos valstybingumo laidotuves?


Apie kokį konstitucijos demokratiškumą galima kalbėti, kai ja panaikintas Lietuvos federacinis statusas. Šis istorikas bando nevykusiai atsakyti: konstitucija esanti „<...> ir lenkų, ir lietuvių bendras paveldas, nepriklausomai nuo to, ar jis geras, ar blogas" (19, p 3). Paveldas, juolab blogas - tik paveldas, bet ne šventė ar minėtina diena. Pritarčiau L. Glemžos minčiai, kad nebuvo svarbu gegužės 3 d. įrašyti į atmintinų dienų sąrašą, o kur kas svarbiau - konstituciją įvertinti neatpažįstamai neišliaupsinant (19, p. 12). Deja, ir įvertinti neveikusią konstituciją gan keblu. Kažkas taikliai yra pasakęs, kad minėti šią konstituciją yra tas pat, kaip minėti gimdant mirusį vaiką, kalbėti, koks būtų geras užaugęs. Kažkodėl pamirštama, kad priimta konstitucija supriešino Abiejų Tautų valstybę, tuo pasinaudodamos Rusija ir Prūsija įvykdė antrąjį jos padalijimą.
Sunku būtų paneigti prof. B. Genzelio ištarmę, kad tuomet sulenkėjusieji Lietuvos didikai „<...> savarankiškai pasiskelbė, esą Lietuva yra vieningos Lenkijos provincija. Taip žengta Lietuvos išdavystės link" (20).
Iš tikrųjų konstitucija išsaugojo luomus, bajorų viešpatavimą, nors tuomet JAV ir Prancūzijoje buvo įteisintos visų žmonių lygios teisės. Istoriko A. Liekio nuomone, „Konstitucija, priešingai negu teigiapolonizavimo šalininkai, buvo žingsnis atgal žmogaus teisių ir demokratijos raidoje" (21). Konstitucijos tekste buvo aiškiai pabrėžtas bajorijos išskirtinumas ir kone vienvaldis dominavimas politiniame gyvenime: „<...> bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame viešajame gyvenime" (cit. pagal: 19, p. 4). Privilegijos nesuderinamos su luomų panaikinimu. Ne katalikams, o ypač ne krikščionims, konstitucijoje suformuotos teisės ir laisvės nebuvo numatytos. Taip pat nebuvo įteisinta „tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia", kadangi sąvoka „tauta" taikyta tik bajorų luomui. Kas - Seimo nariai ar juos konsultavę istorikai nusikalbėjo ir į gražesnį popierių įpakavo konstituciją? Veikiausiai jos trubadūrai istorikai.
V. Andriulio nuosprendis griežtas: „<...> mažareikšmę konstituciją statutų [Lietuvos - V. T.] sąskaita minėti nori tos grupuotės, kurioms aktuali Lietuvos ir Lenkijos draugystė <...> ir kai kurie pataikaujantys istorikai (18). Bijau, kad yra blogiau. Manau, kad paaiškinimą, kodėl buvo sukelta psichozė dėl konstitucijos, suradau A. Bumblausko šiame tekste: „<...> lenkų Lietuvai bandoma priminti jos užmirštą Gegužės 3-iosios konstituciją" (15, p. 7). Kodėl lenkai spaudė ir ko siekia? A. Liekis samprotauja šitaip: „Ji [konstitucija - V. T.] lenkų tautai <...> - viena iš svarbiausiųjų valstybingumo švenčių. Tačiau lietuvių tautai ir jos valstybingumui- tai savarankiškos <...> valstybės praradimo, polonizacijos pergalės dokumentas" (22, p. 931). Pamąstykime, kur vedama konstitucijos garbinimu ir šventimu.
Kieno interesus atstovauja A. Bumblauskas, geriausiai parodo naujausias jo „pokštas", kurio esmė tokia: „<...> lenkų pretenzijos į Vilnių nėra jau tokios nepagrįstos" (23, p. 105). „Įrodinėja" jis taip: „<...> mes XVII-XVILI a. saldžiai „miegojome", nesirūpindami savo sostine. O štai lenkai <...> statė ir visaip gražino mūsų miestą". Ar tai kvalifikuotina kaip kėsinimasis į Lietuvos teritorinį integralumą, turėtų pasakyti tie, kuriems priklauso pagal pareigas. O kol kas pakalbėkime apie kitką. Ar Vilniaus nestatė žydai, vokiečiai? Esmingiau yra tai, kad, poeto V. Daunio žodžiais tariant, Lietuvos istorija sukūrė Vilniaus veidą, dvasią. Antraip V. Syrokomlė nebūtų apgailestavęs, kad nemokėdamas lietuviškai negalėjo įsijausti į Vilniaus lietuvišką dvasią. V. Dauniui Vilnius - „<...> tai ženklas, tikrinantis mano sielos grynume, atvirumą <....>, tai išmėginimas <...>, ar esu vertas gyvybės pastangos. Kilnumo ženklas <...>, nepripažįstantis isterijos, noro užgožti" (24, p. 65, 67). Kad būtų aiškiau, kieno balsu Šneka A. Bumblauskas, trumpam persikelkime į 2002 m. rugsėjo 11-13 d. Varšuvoje vykusią konferenciją „Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione". Nors konferencijos organizatoriai prašė nenukrypti nuo temos ir nekvestionuoti Vilniaus priklausomybės klausimo, tačiau per kiekvieną diskusiją prie to buvo nuolat grįžtama, kalbėta apie lietuviškąją Vilniaus „okupaciją" (2). Kaip gi į tai reagavo mūsų istorikai? Korespondentas jų poziciją nusakė taip: „<...> kai kurie lietuvių istorikai dar dažnai linkę nusižeminti ar net pataikauti vyraujančioms nuotaikoms <...>". Taigi A. Bumblauskas vienaip ar kitaip tapo be Vilniaus nenurimstančiųjų ruporu. Kad mazurkos garsai labiau girdėtųsi, nežinia kaip ir už kieno pinigus prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto išdygo Istorinės atminties akademija, o jos moksliniu vadovu tapo nepamainomasis A. Bumblauskas. Jo programinės paskaitos pavadinimas „Išbarstyta Lietuvos atmintis" ir skelbiamas siekis „prisidėti prie europietiškos Lietuvos tapatybės modelių formavimo darbo11 (1, p. 112), paprasčiau sakant, reiškia užmačią mus nutautinti. Ar universiteto vadovybė žino ir toleruoja po jų kabinetų langais vykstančius beprecedenčius dalykus? Šis istorikas džiaugiasi, kad jo akademijai nuolatos padeda A. Nikžentaitis, skandalingo G. Kirkilo tapsmo premjeru herojus R. Lopata ir bendraminčiai Č. Laurinavičius, A. Liekis bei kt.

 

Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai

 

Vladas Terleckas

 

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (3)
8-696 50838
3 Trečiadienis, 08 Gruodis 2010 00:03
Ryšys su protėvių anapusybe blėsta. Okupacinė krikščionybė tampa kultūros ''paveldu''ir iš visų jėgų su visa juodaskvernių armija stengiasi christianizuoti mus.
Ir Bumblauskas ir Gudavičius ir Nikžen
2 Sekmadienis, 06 Gruodis 2009 21:05
Ir Bumblauskas ir Gudavičius ir Nikžentaitis ir Truska yra mitę iš to paties sovietinio papo. Tas fakultetas buvo sukurtas po fašismo pralaimėjimo ir tokių tautiškumo dvasios nekentėjų, kad nieko nuostabaus, kad dėstytojų dvasia persidavė mokiniams sugestijų metodu, lyg savaime ir netyčia.
Bet kokie naikinantys tautiškumą metodai yra geri. O "liaudis" yra pakankamai buka, - jai užtenka dabar tų persivertėlių paburnojimo ant sovietų, kad juos besąlygiškai pripažintų savais, priimtinais. Pažeistas atpažinimo instinktas - jei meška bloga, tai vilkas geras. Neužtenka intelekto gilesnei analizei.
Maloniai nustebino Landsbergio atsikirtimas Bumblauskui - ir tikslus, protingas ir landsbergiškai sąmojingas, kandus. "Bet jie (pilsudskiai, Želigovskis ir "senalietuviai" [koks šventvagiškas sąvokų apvertimas!]) visi norėjo kad Lietuvos nebebūtų". Nebesitikėjau iš Landsbergio šito, Bumblauskas irgi, todėl ir pasikvietė.
Tai ne tik Bumblausko problema, sutikim,
1 Ketvirtadienis, 26 Lapkritis 2009 20:22
Tai ne tik Bumblausko problema, sutikim, kad visi esam nuvertinę savo protėvius. Pažvelkim į viską kituo kampu, pamatysim, kad ne dabartinė santvarka yra tobula, o mūsų protėvių. O mes jaučiamės kaip nesavam kaily, nes išdavėm protėvių tikėjimą...
yvComment v.1.20.0