Baltų Atlantida

 
Lietuvos teritorijoje žinomi 9 tokie kirviai. Visi jie - kuršių, žiemgalių ir žemaičių areale,25 t.y. vakarų baltų įtakos zonoje. Papuošalai iš kapo - emaliu puoštos ir bronzines segės - taip pat žinomi. M. Michelbertas nurodo, kad A96 tipo segės yra gotiškos Wielbarko kultūros palikimas,26 tačiau tai rodo tik viena - puikiai išvystytus prekybinius kelius ir išaugusios baltų gentinės aristokratijos, kaip, beje, ir germaniškos, norą puoštis išskirtiniais, paprastiems gentainiams neprieinamais papuošalais. Siekiant žūtbūt rasti kažką, kas leistų vėl grįžti prie germaniškojo prado, pasitelkiami štai tokie samprotavimai: „Viena iš galimų daiktų komplekso iš Wiekau interpretacijų - iš vakarų su aisčiais kaimyninių germanų genčių, kurios buvo suinteresuotos gintaro prekybos stabilumu, dovanos vienam iš vietinių kilmingų aristokratų. [...] Ginklų kompleksas iš Wi-34 pagal savo nomenklatūrą randa analogijas sinchroninėse Elbės ir Oderio tarpupio senienose. Gavęs dovanų ginklų rinkinį, kaip vyriškos draugystės ženklą (sulyginama su vėlesniais kaukaziškais „kunakų“ papročiais), vietinis žymus karys, apie kurio baltišką kiltį nėra jokių paliudijimų, pritaikė ilgą Spatha geležtę įprastiniam kalavijo, skirto artimai pėstininko kovai, ilgiui.27“ Ir vėl tenka pasakyti: tokie ginkluotės kompleksai - skydas, kirvis, ietys, kovos peiliai - puikiai pažįstami ir Nemuno bei Dauguvos „tarpupio sinchroninėse senienose“. Tad kas gi liko iš „dovanų rinkinio“? Vienintelis perdirbtas romėniškas „gladius“ ar „Spatha“? Jį baltai galėjo ir gavo paprasčiausiu ir tuo metu prieinamiausiu keliu - per Gintaro kelią, kaip ir gausybę romėniško importo, kuris tuo laiku buvo tapęs kasdienybe baltų ir germanų visuomenėje. Įsidėmėtina, kad V. I. Kulakov čia pat vėl primygtinai akcentuoja, jog apie to žymaus vietinio kario baltišką kiltį nėra jokių paliudijimų. Kaip matome, atvirkščiai: nėra jokių paliudijimų apie germanišką kiltį, o tai, kad ginklas perdirbtas, liudija tik tai, kad jis visiškai prieštaravo vietinei, baltiš-kai, kovos ir tai kovai skirto ginklo tradicijai.
Čia pateikta tipiška V. I. Kulakov prielaidų grandinė, iš kurios galų gale atsiranda plačiausios išvados apie Sambijos gyventojų etnosą: „Todėl nereikia ieškoti tipiškų germaniškų arba baltiškų bruožų mus dominančio regiono visuomenių paleosociologijoje. Čia, rytinėje Barbaricum sienoje, romėniškuoju laiku gyvavo greičiausiai polietninė visuomenė, kurioje vedantįjį vaidmenį, sprendžiant pagal kataloge pristatytus kompleksus, vaidino germaniškas elementas.“28 Ir ką gi čia gali polemizuoti su autoriumi, kuris, ieškodamas analogų savojo katalogo rinkiniams, visai nesidomi kitomis baltiškojo arealo senienomis ir „ginklų dovanoje“ nemato baltiškųjų, kurie sudaro didžiausią dovanos dalį?
Grįžkime prie kunigaikštiškųjų Taurapilio ir Plinkaigalio kapų. A. Tautavičius, tarsi numanydamas galimas insinuacijas etninio priklausomumo klausimu, dar 1981 metais rašė apie Taurapilio kunigaikščio kapą: „Tuo metu Rytų Lietuvoje pagal paprotį į vyro kapą buvo dedamas kirvis, peilis, rečiau 1 ar 2 ietys su įmoviniais ietigaliais (dažnai 2 ietys dedamos deginamiems mirusiesiems nuo VI a.), skydas, retkarčiais - pentinai, žirgas, o iš papuošalų - paprastai tik segė ir žiedas; apyrankė ar antkaklė randamos nedažnai. Retai pasitaiko ir geriamasis ragas, pincetas. Ir šiuo atžvilgiu Taurapilio kapas nesiskiria nuo to paties laikotarpio kapų. Antai jame rastas Rytų Lietuvai įprastos formos pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, Lietuvai būdingas antskydis, ietigaliai, segė, pincetas, galąstuvas. Todėl ir kapo inventorius, kaip ir laidosena, liudija, jog tai vietinio gyventojo V a. pabaigos ar VI a. pradžios kapas.“29 Jj skiriantis importinis kalavijas puošniose makštyse su sidabrinėmis paauksuotomis bei geležine granatais dabinta sagtimis ir savitai apkaustytas ragas rodo tik iš-skirtinę mirusiojo padėtį ir tai, kad baltai buvo aktyvūs Europoje vykusių procesų dalyviai. Plinkaigalio tyrinėtojas V. Kazakevičius savo monografijoje paskyrė specialų skyrių Plinkaigalio kapinyne palaidotų žmonių etninei kilmei įvardinti. Jeigu jis matė kokias nors įtakas, tai tik vidinio baltų pasaulio: „Negalima atmesti prielaidos, kad tarp plinkaigaliečių galėjo gyventi že-maičių ar žiemgalių moterų, atitekėjusių čia ir palaido-tų pagal gimtosios genties papročius“. Išvadinę dalį V. Kazakevičius parašė išretintomis raidėmis: „Tačiau tai neprieštarauja išvadai, kad Plinkaigalio bendruo-menė yra a u k š t a i t i š k a“. Štai ir visas polietniškumas, o dar ir germanams vadovaujant... Šių eilučių autorius Plinkaigalio kapinyne ištyrė pirmuosius 20 kapų. V. I. Kulakov brukami niekuo nepamatuoti teiginiai yra absurdiški. Būtų galima nurodyti gausybę objektyvių rodiklių, bet užteks, kaip pavyzdžio, ir vieno. V. I. Kulakov sutinka, kad vienas iš kunigaikštiškųjų kapų požymių yra puošnūs geriamieji ragai. Jų rasta 8 Plinkaigalio kapuose, o ragai iš kapų 59, 61, 80, 332 yra turtingai ornamentuoti ir unikalūs Lietuvos viduriniojo geležies amžiaus dirbiniai. V. Kazakevičius, pasitelkęs Lietuvos teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės mokslinio instituto specialistus, atliko išsamius ragų tyrimus. Kokią gi išvadą randame monografijoje? - „Tad 5 iš 7 apkalų, galime sakyti, yra iš „vieno kiemo“. Labai tikėtina, kad juos ir pagamino Plinkaigalio bei Pašušvio apylinkėse“. Komentarų čia nebereikia. Galiu išgirsti oponentus sakant: „baltiška ksenofobija“, „lietuviškas provincionalizmas“ ar kitokius manosios pozicijos apibūdinimus. Reikalas labai paprastas. Mes buvome atviri vakarietiškajam pasauliui, nes buvome ir esame genetinė jo dalis. Baltų barbaricum kultūra savo prigimtimi ir lygiu buvo labai panaši į germaniškąją. Seniai iš etnosų išsirutuliojęs baltiškasis pasaulis ro-mėniškame ir kituose amžiuose buvo aktyvus Europos įvykių dalyvis. Visa tai ir tik tai liudija kunigaikštiškieji kapai, o ne germanų vadovaujamas kažkokias polietnines bendruomenes.
Ką gi kalba apie skalvių žemės ir apskritai Vakarų baltų etnosą jos tyrinėtojas V. Šimėnas, aprašydamas penktojo amžiaus Vakarų Lietuvos etninių procesų rekonstrukciją pagal archeologijos duomenis?32 Visa faktų, prielaidų, analogijų ir išmąstymų grandinė tarnauja pagrindinei tezei išaiškinti: „Šiuo metu archeologai yra nustatę, kad IV-V m. e. a. visoje Lietuvoje vyko dideli materialinės kultūros pakitimai.“ Tai tiesa, tačiau autorius mato tik vieną paaiškinantįjį kelią: „Jeigu sutiksime su mintimi, kad į Nemuno žemupį atėjo naujų gyventojų iš Vidurio Europos, dalyvavusių didžiojo tautų kraustymosi žygiuose, tai visus kultūrų pakitimus V a. viduryje galėsime nesunkiai paaiškinti.“ Kai prasideda „galėsime nesunkiai paaiškinti“, pasirodo, kad sunkiai. Naujojo antplūdžio iš Vidurio Europos įrodymo pagrindu tampa tokie teiginiai: a) Nemuno žemupys buvo gerokai ištuštėjęs (turima omenyje iki V a. vidurio), b) naujųjų gyventojų antplūdį įrodo hegemonų iš Nemuno žemupio išplėsta Centrinės Lietuvos kultūra.
Dėl pirmojo teiginio. Nieko panašaus senojo geležies amžiaus Nemuno žemupio kultūros paminkluose nematyti. V. Šimėnas savo teiginiui pagrįsti naudoja argumentą, esą buvo apleisti ankstyvieji kapinynai. Ką reiškia „apleisti“? Ar tai, kad mes neištyrėme, pavyzdžiui, už 100 metrų, kitoje Dauglaukio kalvelėje esančio vėlesnio tų pačių gyventojų kapinyno? Faktai štai kokie: III-IV amžių kapinynų, kurie „perima“ ankstyvąsias Nemuno žemupio tradicijas randame kituose Nemuno žemupio kapinynuose - Barzūnuose, Šaukėnuose, Vėluikiuose (Tauragės raj.). Paminėjus Šaukėnus, reikia pasakyti tai, ko nemini V. Šimėnas, nors esu tai nurodęs pirmoje J. Puzino atminimui skirtoje konferencijoje 1996 metais: visuotinai pripažįstama, kad vienu iš kunigaikštiškųjų kapų požymių yra puošnios perpetės kovos peiliui prilaikyti, o štai ankstyvieji jų prototipai rasti būtent Nemuno žemupio kultūros Šaukėnų kapinyne. Jis chronologiškai vėlyvesnis nei Dauglaukio bendruomenės (70-260 m. po Kr.) kapinynas ir datuojamas 220-350 metais po Kr.33 1981 metais 19 ir 35(1) vyrų kapuose buvo rasti du puošnūs žalvariniai pakabučiai, skirti diržui, tačiau jie nebuvo susieti su perpete.