|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
Baltų visuomenės kunigaikščių kapų epochoje
Kaipgi pavadinti kunigaikščių laikus? Gal geriau tiktų „karinės aristokratijos laikai“? Pasigirs balsų, kurie sakys, kad baltų pasaulyje profesionalūs kariai ir kariauna kaip sluoksnis atsiras vėliau: vieniems IX amžiuje, kitiems X-XI amžiuje. Tai yra vikingų žygių kulminacijoje. Iš pirmo žvilgsnio logiška. Vikingų ekspansijos akivaizdoje profesionalūs kariai tapo būtini. Bet ar pavojaus ar kitokio reikalo nebuvo jau ankstyvaisiais laikais? Buvo. Prisiminkime kad ir Gintaro kelią. Didžiuliai nuolat atgabenamų spalvotųjų metalų kiekiai, nesuskaičiuojama gausybė emalio, stiklo karolių, indų, Romos pinigų ir kitokių prekių aiškiai nurodo, kad prekybinių vilkstinių būta daug. O kelias neartimas. Ar šiauriau gyvenusiems baltams į Sambiją, ar Sambijos prūsams į Karnuntumą. Kažkaip labai jau naivu būtų manyti, kad tokios prekybinės ekspedicijos gali apsieiti be ginkluotos palydos. Skeptikas pasakys: nieko tokio, pasiimdavo geriau ginklą valdančius bendruomenės narius. Gal taip pradžioje ir buvo. Bet prekyba - ne naivuolių reikalas. Susidūrus su germanų ir Romos pasauliu, greitai teko suprasti - be karių prekyba neįmanoma. Antra vertus, skeptikams reikia priminti, kad tie gerai ginklą valdantys turi iš kažkur atsirasti, tai yra ir savoje bendruomenėje miklinti karinius įgūdžius. O svarbiausia - prekybinės ekspedicijos buvo ilgos. Vadinasi, daugybė stiprių bendruomenės vyrų negalėjo tiesiogiai dalyvauti gamyboje, vadinasi, toji bendruomenė manė, kad svarbiau yra turėti savą prekybinę ekspediciją ir nuolatinę ginkluotą palydą ir tikėtis naudos mainant baltų rinkoje spalvotuosius metalus į grūdus, vašką, medų ir kita. Kitaip tariant, tų ginkluotų vyrų darbas nešė bendruomenei būtinus pragyvenimui produktus. Ir jau ne vien tik pragyvenimui, bet ir prabangai. Be to, I a. antros pusės geležies revoliucija padarė baltus turtingus. Išaugusiai baltų aristokratijai atsirado ne tik bendruomeninio, bet ir asmeninio saugumo poreikis. Apie V-VI a. susiformavusį profesionalių karių sluoksnį liudija darbo įrankių ir ginklų tyrinėjimai. A. Malonaitis paskelbė straipsnių, kuriuose atskleidė dėsningą kirvių formų priklausomybę nuo darbo pobūdžio. Ypatingai svarbi jo išvada apie tarp kirvių išskirtą kovos kirvio formą. Jis įrodo, kad V amžiaus antroje pusėje atsiranda kirviai, skirti tik kovai. Sociali išvada peršasi savaime: jei gaminami kirviai,skirti tik kovai, vadinasi yra poreikis tokius kirvius turėti. Jei yra poreikis, vadinasi, yra socialinė grupė, kuriai šis įrankis reikalingas. Vadinasi, kažkuri visuomenės dalis kirvį naudoja tik kaip ginklą. Kitaip tariant, visuomenėje yra profesionalių karių bendrija.
Didysis gotų žygis Juodosios jūros link pirmaisiais amžiais po Kristaus nepaliko nuošalėje ir baltų. Apie 351-376 metus Hermanaricho įkurta didžiulė valstybė siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Manoma, kad į tą trumpalaikį tautų junginį greta germanų ir kitų tautų jis įjungė ir aisčius. Žinoma, kad Hermanaricho karalystę sugriovė hunai, kurių ainiai akacirai, VI amžiaus gotų istoriko Jordano teigimu, buvo pietiniai aisčių kaimynai. Tai patvirtina ir archeologijos šaltiniai. Plinkaigalio kapinyno moters kape rastas į šlaunikaulį įstrigusios huniškos strėlės antgalis. Hunų tribriaunių strėlių rasta Vilniuje, Aukštadvario piliakalnyje, jomis apšaudyti baltų piliakalniai dabartinėse Smolensko ir Mogiliovo apylinkėse. Mūsų istoriografijoje pasirodė A. Bitner-Wroblewska ir B. Kontny straipsnis, kuriame keliama nauja hipotezė, jog huniškos tribriaunės strėlės nebūtinai turi būti hunų reidų į baltų gilumą įrodymas. Autoriai teigia, kad tai - pietrytinių baltų kaimynų iš miškų zonos reidai, kurie ir perėmė iš hunų tribriaunės strėlės tradiciją. Kaip įrodymą nurodo, kad ir germanai yra naudoję tokias strėles. Gal ir taip. Kaip negalima paneigti ir pačių hunų reidų. O prielaida apie tai, kad neturtingi baltų kraštai buvo neįdomūs hunams, labai jau „pritempta“. Kaip tą turtą suprasi. Jei autoriams turtas yra vien auksas, tai aišku, kad baltuose jo nerasi. Tačiau hunai vien auksu gyvi nebuvo: svarbi čia buvo klajokliška prigimtis, kurios esmė- tai supratimas, kad judėjime slypi gyvybė. Klajokliškas smalsumas negalėjo nuvilti hunų ar jų ainių akacirų, baltuose buvo gausu kitokių turtų - žvėrių ir gyvulių, žmonių, o tarp jų - nagingų amatininkų, karių ir moterų.
Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras, ostgotų valdovo Teodoriko Didžiojo (mirė 526 metais) sekretorius, savo „Įvairenybėse“ paskelbė karaliaus laišką aisčiams. Jis buvo parašytas tarp 523 ir 526 metų. Iš laiško aiškėja, kad baltai 523 metais surengė pasiuntinybę pas Teodoriką į Raveną. Štai mūsų dienas pasiekęs tekstas:
„Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti, kad, gyvendami Okeano pakraštyje, būtumėte susijungę su mumis širdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų. Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto. Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras. Todėl nuoširdžiai jus sveikindami pranešame, kad su dėkingumu priėmėme gintarą, kurį jūs atsiuntėte per savo pasiuntinius. Jie patvirtino, kaip buvo pasakyta ir jūsų pranešime, kad šią labai lengvą substanciją išplukdo jums atslūgdama Okeano banga, tačiau, kaip jis atsiranda, jūs nežinote, nors renkate jį savo tėvynėje kur kas seniau nei visi kiti žmonės. Kaip rašo Kornelijus, atsiranda [gintaras] artimiausiose Okeano salose iš tekančių nuo medžių sakų (succus), kurie pamažu sustingo, kaitinami saulės, ir dėl to yra vadinamas succinum. Taip iš to tekančio skysčio atsiranda švelni skaidri medžiaga, kuri tai spindi rausvai geltona, tai įsidega skaisčiai ugnine spalva. Nukritęs į arti esančią jūrą ir išvalytas ne-paliaujamo bangų skalavimo, [gintaras] atplukdomas prie jūsų krantų. Dėl to nusprendėme, jog reikia jums tai pasakyti, kad nemanytumėte, jog mes ničnieko ne¬žinome, mat jūs tikite, kad tik jūs žinote [apie tai]. Taigi dažniau aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu.“Kas gi krenta į akis perskaičius Teodoriko Didžiojo atsakymą aisčiams? Pirmiausia, „šen ir ten“ keliaujantys aisčių pasiuntiniai buvo išsilavinę, išmanė kelius, mokėjo kalbą ar kalbas. Vadinasi, baltų karinė aristokratija ir jos aplinka buvo išsilavinusi. Antra, aisčiai orientavosi Europos politikoje: suvokė, kas ją lemia („Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto“) ir kur reikia ieškoti to politikos centro („Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras“). Trečia, jie žino gintaro vertę ir jo gamtinę prigimtį. Ketvirta, pasiuntinybė buvo didelė ir, matyt, atstovinga. Atrodo, Teodorikas jau kurį laiką buvo girdėjęs apie Europą vagojančius aisčius. Tokią išvadą tarsi leidžia daryti laiško pradžia: „ Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti“.
Skaitant laišką, kyla klausimų apie pasiuntinybę surengusią visuomenę. Pirmiausia, kas ją išsiuntė? Tikėtina, kad tai buvo kažkuri gintaro turtinga prūsų gentis. Pajūrio prūsais buvo istorinių laikų Pamedės, Pagudės, Varmės, Notangos ir Sembos žemių gyventojai.
|
