Baltų Atlantida

Gintarą išplaudavo ir pajūrio kuršių krantus skalaujančios Baltijos bangos. Gintaro klodai glūdi Sembos pakrantėje, aukščiau Priegliaus. Romėnų-aisčių Gintaro kelio metais gintaro prekybos centras buvo prūsų Semba. Tradiciniai ryšiai su Romos pasauliu, pažįstami Europos keliai tarsi nurodo, kad pasiuntinybės organizatoriai galėję būti prūsų Sambijos pusiasalio gyventojai. Kitas klausimas: kam atstovavo Sembos prūsai? Savo genčiai ar jau kažkokiai gentinei prūsų sąjungai? Vargu ar lengvai surasime atsakymą, tačiau sunku įtikėti, kad tokią tolimą pasiuntinybę išsiuntė nedidelė bendruomenė. Greičiau tai didelis gentinis prūsų junginys, kuris savo saugumui užtikrinti, prekybinių ryšių plėtrai ieško sąjungininkų ar draugiškų ryšių su žymiausia to laikotarpio karalyste. Ir pagaliau: kokioje pakopoje buvo pasiuntinybę išsiuntusi prūsų visuoenė?
Reikia pripažinti, kad tuometinė baltų visuomenė, ypač vakarų, buvo stipriai stratifikuota. Joje skiriasi kunigaikščiai, čia neapkalbėti, bet neabejotinai buvę žyniai, kariai, amatininkai, pirkliai, laisvieji žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Tai tokia visuomenė, kuriai jau reikia organizacijos, garantuojančios visuomenės saugumą, jos gamybos poreikius aprūpinančios žaliavomis, plėtojančios jos prekybinius interesus. Labai įtikima, kad V amžiaus antros pusės ir VI amžiaus baltų visuomenės viršūnėje buvo karinė aristokratija, kuriai, matyt, dar nebuvo suteikta valdžios paveldėjimo teisė. Tai galima įžvelgti Teodoriko laiške. Jis nenurodo jokio vardo: „Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu.“ Toks kreipinys suprantamas, jeigu pasiuntinius nusiuntė visuomenė, kurios formali galva yra suaugusių jos narių susirinkimas, o ne įpėdininkystės neturintis karalius ar kunigaikštis. Kokie bebūtų samprotavimai apie to laiko visuomenę, viena yra aišku: tai valstybės prieangyje esanti visuomenė, iš pradžių genties ar žemės pagrindu kurianti karalystes ar kunigaikštystes, o vėliau - ir vieningą etninę valstybę.
551 metams skiriamas gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų, arba gotų, kilmę ir veiklą“ („De getarum sive gothorum origine et rebus gestis“). Jame yra du epizodai apie aisčius. Hermanaricho karalystę liečiantis epizodas jau buvo aptartas. Antrasis epizodas skamba šitaip: „ Prie pat Okeano kranto, kur trimis žiotimis įsilieja Vyslos vandenys, gyvena vidivarijai, kuriuos sudaro įvairios gentys. Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis. Už jų į pietus gyvena labai stipri akacirų gentis, neišmananti žemdirbystės, mintanti galvijų ir sumedžiotų žvėrių mėsa. [...]“.Norbertas Vėlius šitaip komentuoja šaltinį: „Jordano pastaba, kad aisčiai „labai taikinga gentis“, yra reikš-minga norint suprasti jų religiją bei mitologiją. Šį aisčių bruožą, tarp kitų veiksnių, lėmė ir substrato įtaka: senosios Europos gyventojai, priešingai indoeuropiečiams, buvo taikūs žmonės“. Substrato - Senosios Europos žmonių - taikingumas remiasi M. Gimbutienės teiginiais. Betgi aisčiai kalbamuoju laikotarpiu jau bent 3000 metų buvo indoeuropiečiai. Sunku susivokti, apie kokį aisčių taikingumą kalbama - apie filosofinę nuostatą ar praktikoje taikomą taikingumą. Tikiu, kad savo prigimtimi ir pasaulėžiūra, beje, kaip ir kitų tautų žmonės, aisčiai buvo taikūs. Bet tai kažkaip visiškai nedera su gyvenimiška praktika, su nesuskaičiuojama gausybe ginklų aisčių paminkluose. Pastaraisiais metais prūsų senovės tyrinėtojai V. Šimėnas ir V. I. Kulakov peržiūrėjo žinomus rašytinius šaltinius ir radinius. Jie neabejoja, kad VI amžiaus prūsų karo vado Videvučio ir krivių krivaičio Brutenio kova su avarais teisingai aprašyta XVI amžiaus pradžios Simono Grunau „Prūsijos kronikose“. Kitaip interpretuojama ir auksinė 374 gramus sverianti antkaklė iš prūsų Strobainių. Ji, kaip dabar žinoma, buvo sukurta VIII amžiaus pradžioje ir kaip tik vaizduoja avarus, vadą An-tones, lankininką Činbechą, bei prūsų vadus - karo vadą Videvutį ir jo brolį krivį Brutenį.
 
Žymus baltų ginkluotės tyrinėtojas Vytautas Kazakevičius yra pasakęs: „Nedaug Europoje rasime genčių ir tautų, kurios būtų taip militarizuotos kaip baltai. Daugiau nei tūkstantį metų mūsų protėvių gentys įnirtingai kovojo už savo išlikimą ir laisvę. Ne visoms tai pavyko. Iš istorijos brutaliai buvo išbrauktos ir išnyko daug genčių, gyvenusių dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos valstybėse.”Tas V. Kazakevičiaus minimas „daugiau nei tūkstantis metų“ užgriebia ir kalbamąjį laikotarpį - Jordano minimi pietiniai aisčių kaimynai akacirai Šušvės pakrantėse strėles laidė V amžiaus antroje pusėje.
 
Išvados
 
1.    Baltų kunigaikščių ir juos supančių kapų apžvalga leidžia nedviprasmiškai teigti, kad baltai bendravo su V-VI a. Vdurio Europa per to laiko prekybinius kelius ir, visai įtikima, kad patys betarpiškai dalyvavo kariniuose žygiuose į Padunojo sritis;
2.    Didžiosios baltų genčių dalies - prūsų, jotvingių, skalvių, žemaičių, aukštaičių, kuršių, žiemgalių, lietuvių - V a. antros pusės ir VI a. pradžios laidojimo paminklai liudija apie karinio elito sluoksnį visuomenėje;
3.    Terminas „karinės aristokratijos laikai“ aiškiau apibrėžia vakarų baltų visuomenių pasirengimą stoti į valstybingumo kelią;
4.    V a. antros pusės ir VI a. pradžios laidojimo paminklai, ginklų tyrinėjimai ir netiesiogiai rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad kariauna baltų kraštuose buvo susiformavusi bent jau V a. antroje pusėje;
5.    Importiniai ginklai ir papuošalai baltų kunigaikščių kapuose negali būti „polietninių“ visuomenių įrodymas baltų žemėse. Šia prasme V. I. Kulakov primygtiniai germaniškų pradų ieškojimai baltų žemėse yra tendencingi;
6.    Ieškant bendruomenės etniškumo ar polietniškumo remiantis kapų inventoriumi, nedera pamiršti, kas vienoje ar kitoje bendruomenėje yra charakteringas darbo įrankis ar ginklas, kokie charakteringi laidosenos pasireiškimai susieti su šiais įrankiais ar ginklais ir pan.;
7.    Nesusipratimu reikia laikyti tai, kad vienas ar keletas turtingų kapų automatiškai paverčiami „ateivių“ kapais, visai užmirštant kapinyno kontekstą, o vienas ar keletas daiktų tampa gotiškų, keltiškų ar kitokių „įtakų“ rodikliu;
8.    V. Šimėno surikiuota gyventojų iš Vidurio Europos migracijos schema nesiderina su kita šio laikotarpio archeologijos medžiaga;
9.    V a. viduryje besikeičianti baltų kultūra pastebima paminkluose. Nėra jokių abejonių, kad tam įtakos tu-rėjo tautų judėjimai IV-V a. Europoje. Jo betarpiški dalyviai ir stebėtojai galėjo būti ir patys baltai. Dalyvaudami kariniuose žygiuose, jie perėmė naujus kultūros elementus;
10.    Ieškant naujų gyventojų bangos šaltinio, verta prisiminti ir pirmąjį naujosios eros pradžioje. Sunku nesutikti, kad toji banga atėjo iš Vakarų baltų pilkapių kultūros arealo, nes jos tradicijos atsekamos visose senojo geležies amžiaus kultūrose į rytus nuo Šventosios. Antrinė banga, jei ji ir buvo, galėjo ateiti iš Sembos pusiasalio prūsų. O štai tarp prūsų ir aukštaičių,lietuvių bei kitų vakarų baltų kunigaikščių kapų bendrumų iš tiesų yra nemaža.
 
prof. Eugenijus Jovaiša