Ukraina - ekonominės perspektyvos Spausdinti
Straipsniai - Politika
Sekmadienis, 23 Rugsėjis 2012 18:54

Buvom sutvėrę ir  Lietuvos Dodžiąją kunigaikštystę kuriai priklausė ir Ukraina. Kartu kovodami su aukso orda sustabdėme jos ekspancija į Europą. Šį Laikotarpį galima drąsiai vadinti regiono ekonominio klestėjimo laikotarpiu.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Seno nekeičiame, o naujo neprimetame - toks buvo mūsų devizas. Tačiau Liublino Unija, kurios derybų metu Žygimantas Augustas 1569-aisiais metais Ukrainos žemes perdavė Lenkijai – situaciją pakeičia.
Greitai buvo pamirštas Lietuvos indėlis, kurį galima vadinti pirmosios demokratinės valstybės užuomazga, o jau 1648 metais prasidėjo Bogdano Cmelmickio vadovaujamas kazokų sukilimas. Galima pastebėti, kad Kazokai kaip karinis sluoksnis susiformavo LDK laikais – tada jie gynė lietuvos.
Deja, istorija – puikus sukirpėjas ir dažnai kerpa, susiuva pagal savo lekalą. Šios negailestingos Senės kaprizais daug kartų senoji LDK buvo taisoma.
Ukraina buvo negailestingai eksploatuojama, nieko negaunant mainais. Pirmiausia buvo išgaunami Ukrainos žemės gamtos ištekliai. Tuo pat metu imperija supirkinėdavo Ukrainos žaliavas (anglį, rūdą, linus, kanapes, grūdus, cukrų) labai žemomis kainomis, o rusiškos prekės gabenamos iš centro į Ukrainą buvo trigubai ar net daugiau brangesnės. Tokiu būdu visas Ukrainoje gaunamas pelnas likdavo ne Ukrainoje, o Maskvoje.
1913-aisiais metais imperijos šimtąją dalį sudariusi, duodavo jai daugiau nei ketvirtį visų valstybės pajamų ir ne tik padengdavo vyriausybės išlaidas Ukrainai, bet daugiau nei pusę atiduodavo Rusijos centrinių gubernijų plėtrai. Ukraina duodavo 90 % eksportuojamų iš Rusijos imperijos kviečių, 80% cukraus, 70% anglies,75 % geležies rūdos.
Nenuostabu, kad Rusijos Imperijoje geležinkelis buvo tiesiamas taip, kad iš Černigovo, Poltavos ar Charkovo nuvažiuoti į Maskvą buvo daug greičiau ir pigiau nei į Kijevą. O  kokias mintis gali sukelti dabartis, kai nuskristi į Maskvą ar Varšuvą iš Kijevo yra daug pigiau nei į Vilnių ar kitas ES dalis?
Dar prieš dvidešimt metų visi mes buvom sistemos, kurioje valstybės nuosavybė siekė 96,3procento, dalyviais. Mažytę likusią dalį sudarė privačių namų valdos ir kitoks smulkus turtelis. Visa valstybės ūkio veikla tada buvo kruopščiai planuojama ir prieš pradedant kokios nors gamyklos ar fabriko statybą, skaičiuojami resursai, transportavimo, darbo jėgos pajėgumai bei numatomi būsimo rezultato realizacijos sektoriai. Paradoksas, bet visa tai baigėsi milžiniška maišalyne.
Kai į duris pasibeldė XXI amžius, permainų entuziazmo sukeltas chaoso burbuliavimas apslopo, susikūrę visiškai naujas, daugumai neįprastas laisvos  rinkos sąlygas, nustebę ėmėme dairytis, kur patekom. Nors mus supo senosios dekoracijos, bet dauguma jų jau turėjo savą šeimininką. Svajonė, kad kada nors nebereikės vargti eilėse ir pamatysime pilnas parduotuvių lentynas, išsipildė. Akis traukė blizgančios vitrinos, šviečiančios iškabos, bet...., viskas apvirto aukštyn kojom. Norint jų nusipirkti, reikia turėti tikrų pinigų.O norint jų turėti, reikia prieš tai ką nors parduoti eksportui.
Lietuvai buvo lengviau. Daug lengviau. TSRS erdvėje išbuvome kur kas mažiau nei broliai ukrainiečiai. Todėl sovietinės ideologijos mentalitetas buvo skiepijamas vos 50 metų ir palietė vos pusantros žmonių kartos.  Didžioje dalyje Ukrainos tas  mentalitetas buvo “kalamas” per 70 metų ir įsitvirtino žymiai stipriau. Tik Vakarų Ukrainoje sovietinio mentaliteto lygis išliko panašus kaip Lietuvoje.
Dėl palyginti nedidelio žmonių skaičiaus, nutolusio nuo Vakarų kultūros ir mentaliteto, Lietuva ir kitos Pabaltijo respublikos Europos senbuvėms didelio galvos skausmo nekėlė. Tačiau pirmoji emigrantų banga į Vakarų Europą nelauktai sukėlė gana daug problemų vietinių gyventojų ramybei. Analogiška banga iš žymiai didesnės Ukrainos problemų Europai atneš dar daugiau.
Ukrainoje perėjimas prie laisvos rinkos ekonomikos vyko kitaip- agresyviau, sąlygojamas charakteringos Rytų valstybėms specifikos. Kai posovietinėje Rytų erdvėje aprimo virsmo burbuliavimas, buvęs valstybės turtas susikoncentravo stambių darinių rankose, smulkus ir vidutinis verslas negavo erdvės kūrimuisi ir vystymuisi. Kadangi šalies ūkio sankloda mažai pasikeitė, broliai ukrainiečiai pateko tarp kūjo ir priekalo.
Rusija, po kurios erelio sparnu Ukraina buvo priversta pragyventi keletą pastarųjų amžių, buvo ir liko pagrindiniu energetiniu šaltiniu ir dominuojančia Ukrainos produkcijos realizacijos rinka. Todėl Rusija, diktuodama savo eksporto ir importo kainas, stengiasi išlaikyti šią šalį savo įtakos zonoje.
Na, o Europos Sąjunga tampa labiau panaši į užsispyrusią ožką, kuri niekaip negali tvirtai apsispręsti dėl bendravimo, vis kalba apie tik jai pačiai savaime suprantamas europines vertybes, kurias pretendentai į narius privalo irgi savaime suprasti.
Ukrainos verslas su “savo eksporto dovanomis” pats turi skintis kelią į Europą, kuri jų nelabai laukia. Čia nemaža kliūtis yra produkcijos sertifikavimas, pereinant nuo GOST‘u iki ES reikalavimų.
Kol gražūs projektai realiai guli stalčiuose - pats verslas skinasi sau kelią....
Nacionalinė statistikos žinyba, remdamasi negalutiniais duomenimis, skelbia) kad: …)Per pirmąjį šių metų ketvirtį sukurtas Ukrainos bendrasis vidaus produktas (BVP) palyginamosiomis kainomis – 1,8 proc. (vienu ir aštuoniomis dešimtosiomis procento)  didesnis nei prieš metus
Negalutiniais duomenimis, 2011-aisiais Ukrainos ūkis ūgtelėjo 5,2 (penkiais ir dviem dešimtosiomis) procento.

 


Pernai sukurtas Ukrainos BVP sudarė 69,3 proc. (skaityti: šešiasdešimt devynis ir tris dešimtąsias procento)  1990-ųjų metų BVP palyginamosiomis kainos.
Vyriausybės prognozėmis, šiemet ekonomika augs 3,9 (trimis ir devyniomis dešimtosiomis) procento
Nereikia parduoti gamyklų, žemės ar pastatų. Visą tinkamą turtą būtina paversti kapitalu, kurio įdarbinimas generuotų užtikrintą pinigų srautą. Žinoma, tai, ką anksčiau gaminome, nelabai atitinka globalaus turgaus poreikių, tačiau suprantame, kad ekonomika buvo ir liko gyvenimo kokybės pamatu. Ji privalo generuoti pajamas ir ne tik šalies viduje, bet, svarbiausiai, ir už jos ribų.   Visų pirma - pas turtingus kaimynus Europoje.
Visgi, kad ir kokiomis išankstinėmis nuostatomis vadovautųsi Europa, šiai dienai tiek kultūriniai tiek ekonominiai ryšiai dviejų valstybių eina augimo kryptimi.
Ukraina senokai, dar prieš krizę, pareiškė norą integruotis į ES, tik, nežiūrint dalinių pasiekimų, kaip sakoma "vežimas vis dar vietoje". Daug kam atrodo, kad pati ES abejoja ir vengia tiesioginio atsakymo. Tam gali būti daugybė priežaščių: finansinė pačios ES padėtis, Ukrainos nenoras tapti NATO nare, vidinis politinis nestabilumas, didoka korupcija, tebesitęsianti ryški energetinė priklausomybė nuo Rytų ir daugelis kitokių problemų. Taip, tikriausiai šios priežastys labai svarbios, bet...
Gal todėl Ukrainos stambioji pramonė dar ir šiandien - ne tik dėl produkcijos kokybės, bet ir dėl rinkų protegavimo - negali pasiekti 1990 metų realizacijos lygio.
Ukraina - viena didžiausių Europos valstybių. Beveik 47 milijonai gyventojų. Turtinga gamtos ištekliais. Galingas sunkiosios pramonės potencialas: anglies kasyklos, metalurgija, mašinų pramonė ....... Žemės - vienos geriausių, o žemės ūkis pakankamai stiprus ir perspektyvus.
Labai dažnai girdime, kad verslas yra kiekvienos valstybės šerdis. Jei taip, jei verslas – "visko pradžia ir pabaiga", galbūt priežaščių reikia ieškoti šioje srityje.
Gyvename kapitalizmo sąlygomis, kur konkurencija laikoma viena varomųjų jėgų, todėl Ukraina gali tapti grėsmingu konkurentu tokioms šalims kaip Vokietija, Prancūzija ir net kaimynei iš kitos pusės - Rusijai. Pragyvenimo lygis šioje šalyje kol kas yra gerokai žemesnis nei Vakarų Europoje,vadinasi, įdiegus naujas technologijas, šiuolaikinius vadybos metodus, jų gaminamos produkcijos kaina ir kokybė gali labai rimtai konkuruoti pasaulio rinkose.
Kiek bekalbėtume apie laisvą rinką ir sąžiningą konkurenciją, didžiųjų valstybių korporacijos dažnai linkusios elgtis priešingai - monopoliniais būdais apsaugoti joms tekusi " kąsnį".
O jei pridėtume laisvą darbo jėgos judėjimą, tai gal net keli milijonai, patraukę ieškoti "laimės" į Vakarus, sudarytų didelių problemų vietinei darbo jėgai. Nors ukrainiečiai - sėsli tauta, bet tai visiškai realu, kadangi konkurencija gailesčio nepripažįsta. Paprastai, konkurentai stengiasi perimti dalį perspektyvaus gamybos potencialo į savo rankas, o kitą - sunaikinti.Tai visados sukelia bedarbystės cunamį.Todėl baimę jaučia ir Ukrainos vyriausybė ir galbūt dėl to nesutinka su kai kuriais europiečių reikalavimais, o šie neduoda jokių garantijų.
 Dirbti ukrainiečiai moka ir nori. Patyrę skausmingą ekonominį smūgį 2008 metais, šiais metais jie planuoja pasiekti ikikrizinį lymenį. Nežiūrint į tai, kad valstybę slegia milžiniški kreditai, dažnai pasaulio bankų ir organizacijų teikti už plėšikiškus procentus, jos BVP stabiliai auga. Vyriausybė daugiau turi optimizmo ir mano, kad kitais metais tas augimas sieks 6,5 (šešis ir penkias dešimtąsias) procento, nors Pasaulio bankas skelbia kuklesnes prognozes - 3,5 (tris ir penkias dešimtąsias) procento.
Norim ar ne, bet pripažinti reikia: Ukraina yra rimtas konkurentas Vakarų valstybėms ir, galbūt, tai lemia, švelniai tariant, "atsargų" požiūrį į jos integraciją į ES. Sunku suprasti, bet galimai ES, garsiai skelbiantys liberalios laisvosios rinkos ir globalaus saugumo postulatus, vis dar išlieka tik "savo kiemo" patriotais.
Lietuvos ir kitų naujųjų ES narių patirtis byloja, kad pigiomis žaliavomis, pigia darbo jėga ilgalaikio konkurencinio pranašumo pasiekti neįmanoma. Ukraina jau skinasi sau kelią technologijomis ir tai kelia grėsmę Europai, dėl ko greičiausiai ir baiminamasi.
Pigumas – labai trumpalaikis privalumas, kuris pirmiausiai nuskurdina dirbantįjį ir eksportuotoją. Tik visų veiklos rūšių efektyvumo nuolatinis didinimas gali išspręsti šią svarbią Ukrainos ūkiui dilemą. Lietuva tai suprato ir sėkmingai naudoja, stiprindama savo eksportines galias. Ukrainos verslui ir viešajam sektoriui labai padėtų šio patyrimo perėmimas.  Dabarties išgyvenimo taisyklė: ilgainiui išlieka ne stipriausi, o efektyviausi.
Dažnai pagalvoju: jei Istorija, ta ramybės neturinti Senė, nebūtų sukarpiusi LDK rūbo, kokie mes šiandien išrodytume? Ar mes, lietuviai, būtumę išlikę tokie pat tolerantiški ir protingi, kaip mūsų viduramžių protėviai? Lietuva ir Ukraina - dvi buvusios vienos valstybės dalys. Sakoma, kad istorija kartais kartojasi, nors nebūtinai ankstesnių laikų formoje..
Mūsų valstybės - Europos dalis. Norint įgyvendinti vieningos ir taikios Europos viziją, Ukraina mums reikalinga nė kiek ne mažiau, nei mes jai. Lietuva, visos Baltijos valstybės, kurios daug geriau supranta ukrainiečių nuogąstavimus ir puikiai žino sąjungiečių siekius, privalo imtis daug ryžtingesnių veiksmų atkeliant ES vartus Ukrainai. Tai privalo būti viena principinių Lietuvos, kuri 2013 metais pirmininkaus ES, užduočių. Tam tetrūksta politinio sprendimo. Ir reikalaudami ko nors iš kaimynų, pirmiausiai turime pasitikrinti: ar visada ir sąžingai patys laikomės tų vertybių, kurių stoka kaltiname kitus.
 
 

LAST_UPDATED2