Istorikų vaidus narplios teismas
Garsų istoriką, rašytoją ir profesorių Alfredą Bumblauską buvęs jo studentas Tomas Baranauskas apkaltino plagijavimu. Tokį teiginį šmeižtu vadinantis A.Bumblauskas garbę ir orumą gins teisme. Šiuo metu Lietuvos istorijos institute dirbantis T.Baranauskas kaltinimus dėl plagijavimo išsakė savo tinklalapyje internete Istorija.net, diskutuodamas komentaruose su neprisistačiusiu vartotoju. „A.Bumblauskas savo „knygiūkštėje“ – toje su spalvotais paveikslėliais – gausiai publikuoja vogtus tekstus, kuriuos jis pasisavino iš studentų jam rašytų darbų. Beje, žodis žodin, nieko nepakeisdamas ir niekaip tikrosios autorystės nenurodydamas“, – rašo T.Baranauskas. A.Bumblauskas raštu kreipėsi į buvusį savo studentą, reikalaudamas per dvi savaites paneigti šiuos teiginius. Tačiau to daryti T.Baranauskas nė neketina – atvirkščiai, jis atskirame įraše pateikė, anot jo, plagijavimo pavyzdžių. „Savo laiku buvau jo studentas, rašiau jam tuos seminarinius darbus, kurių dalį paskui atradau jo knygoje“, – „15min“ sakė T.Baranauskas. Šiandien sueina dvi savaitės nuo A.Bumblausko raštiško kreipimosi. Paklaustas, ar ketina garbę ginti teisme, istorikas patvirtino: „Taip, kreipsiuosi. Reikalausiu, kad teismas konstatuotų, jog tai yra šmeižtas, ir taškas.“ T.Baranauskas teigia, jog buvęs jo dėstytojas A.Bumblauskas 2005 metais išleistoje knygoje „Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795“ pažodžiui nusirašė kelias pastraipas iš jo 1997 metais rašyto referato. Beje, šio darbo fragmentą T.Baranauskas pats panaudojo 1999 metais išleistoje knygoje „Tūkstantmečio knyga. I tomas: Valstybė“. „Jeigu kas suabejotų, ar aš pateikiau savo autentišką darbą, ten akivaizdžiai matosi, kad tie sakiniai jau egzistavo 1999 metais, o Bumblauskas juos panaudojo 2005 metais“, – aiškina T.Baranauskas. Pašnekovas teigia, jog knygoje A.Bumblauskas šiuos sakinius pateikia kaip savo išvadas, nenurodydamas tikrojo šaltinio ir jo necituodamas. Tiesa, knygos pabaigoje istorikas pateikia keliasdešimties savo studentų pavardes, kuriems dėkoja už patarimus. „Bet apie tai, kad jis tuos darbus inkorporavo į knygą, jis nerašo“, – pastebi T.Baranauskas. Jo nuomone, knygoje galėjo būti panaudota ir daugiau ištraukų iš studentų darbų, nenurodant tikrojo šaltinio. „Aš jam jokių pretenzijų neturėčiau, jei jis būtų nurodęs, kad taip rašo T.Baranauskas, arba galų gale bent savais žodžiais perrašęs. Bet jis rašė net ne savais žodžiais, jis rašė žodis žodin, su visais mano lyriniais nukrypimais“, – pastebėjo T.Baranauskas. Jis pabrėžė, kad pats apie galimą plagijavimo atvejį prakalbo tik komentaruose internete, o į teismą kreiptis ketina A.Bumblauskas. Balandžio viduryje istorikas nusiuntė buvusiam studentui raštišką reikalavimą per dvi savaites paneigti šį teiginį, antraip kreipsis į teismą. „Jis pats čia puola dėl to, kad iš manęs pats yra kažką pavogęs. Nors aš ir nelabai branginu tas savo kelias pastraipas, bet manau, kad tai yra visiškas įžūlumas – kažkas kažką pavogė ir paskui ateina su kaltinimu pas nukentėjusįjį“, – stebėjosi T.Baranauskas.
Patikrintos mintys
Kadangi paneigti kaltinimų T.Baranauskas neketina, A.Bumblauskas artimiausiu metu žada kreiptis į teismą. Istorikas ketina reikalauti, kad teismas konstatuotų, jog tai yra šmeižtas ir buvęs jo studentas paneigtų viešai paskelbtus teiginius, kurie, pasak istoriko, neatitinka tikrovės. Piniginės kompensacijos A.Bumblauskas reikalauti neketina. Paprašytas išsakyti savo poziciją, istorikas aiškino, jog tai yra jo patikrintos mintys, sujungtos į bendrą visumą. „Sakykit, o ką aš cituoju? Nieko aš necituoju. Tai yra sintezės. Jis (T.Baranauskas – aut. past.) yra toks nekompetentingas, kad net neskiria sintezės naudojimo nuo citavimo metodikos ir logikos. Tos mintys yra tikrintos, pertikrintos. T.Baranausko tose citatose irgi nėra nieko - viskas iš (Boriso) Rybakovo ir kitų. Tai tada taip išeitų, kad ir rusų metraštininkai yra nusirašę nuo T.Baranausko?“ - retoriškai klausė A.Bumblauskas. Profesorius teigė, jog istorija tiesiog yra ir ji negali būti „nukopijuota“ ar „nusirašyta“, ji gali būti tik skirtingai interpretuojama.....
Visas straipsnis: http://www.15min.lt/pdf/Vilnius.pdf
|
Gaila laiko, ponai.
Na, žinoma, visinori plepėti, todėl mažai lieka norinčių išklausyti:)
Nors Teutonų ordinas buvo lenkų gynėjas, (ordinas ir lenkai buvo katalikais), bet valingas Lietuvis Jogaila privertė savo vasalus lenkus prisijungti prie Lietuvių kariuomenės ir kartu su jais išeiti į mūšį prieš savo buvusius gynėjus.
Mūsų buvę tarnai lenkai dabar pasaulyje didžiuojasi Žalgirio mūšio laimėjimu, rengia šou, vaidinimus ir pan. bet užduokite sau ir jiems klausimą ar jiems ordinas kėlė grėsmę. Ordinas buvo grėsmingas tiktai Lietuvai, prieš kurią jis ir buvo pasiųstas.
Reikia varyti purvina šluota Bumblauska ir jo pasekėjus iš Lietuvos istorijos formulavimo.
Niekas Europoje netikėjo, kad Lietuviai sutriuškins Teutonų ordino kariuomenę, nes tai buvo elitinės Europos pajėgos. Lenkai niekada ne buvo geri kariai, o Lietuvius ordinas įsivaizdavo tik kaip nekrikštus barbarus ir pasitikėjo Dievo malone. Jie skaudžiai apsiriko, Dievas davė pergalę Lietuviams.
Pasaulyje girdime pasisakymus – Lenkija, tai šalis su didinga praeitimi.
Ar tai tiesa?
Ne, tai melas!
Lenkai pasaulyje pristatinėja Lietuvos istoriją vadindami ją Lenkijos istorija.
Pristatysiu jums istorinius faktus kurie visiems yra žinomi, bet lenkų propagandos pagalba iškreipta jų interpretacija.
Lenkija tai metais buvo niekam nežinomas Europos užkampis, prie pat Didžiosios Lietuvos sienų. Lietuvių kariuomenė vaikščiojo per Lenkijos teritoriją kaip per savo galinį kiemą. Kadangi lenkija buvo katalikiška šalimi, o Lietuva dar nebuvo pakrikštyta, Popiežiaus įsakymu, kryžiuočių Teutonų ordinas yra perkeliamas į Lietuviškas Prūsų žemes, tam kad apginti lenkus nuo pastovių Lietuvių puldinėjimų.
Smagiai jis griovė lietuvių įvaizdį kartu su kitu šou menu. Kantrybę perpildė, kai praqdėjo ūdyti Basanavičių ir mužikų kultūrą - atseit dėl J.Basanavičiaus kaltės netekome sulenkėjusių šlėktų, tuo pačiu pusės Lietuvos.
Gerai tada prof. Landsbergis jam atšovė - kokioje šaly gyvenate, apie kokią Lietuvą. Juk tie [šūdbajoriai] norėjo, kad Lietuvos nebūtų.
Tada ir lietuvių kalbos nebūtų buvę ir tautos.
Bet tiems ideologiškai labai greit pagal vėjo kryptį persiorientuojantiems atseit, istorikams nei tautos, nei genofondai nesvarbu. Jiem tik stipriosios valstybės yra istorijos objektai (ir subjektai).