Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 183 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5856882

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Trečiadienis, 20 Spalis 2010 21:38

A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų
Paskutiniu metu Jūs palankiai pasisakote apie senąjį lietuvių tikėjimą. Deja, mūsų dienas pasiekė tik jo šukės. Dabar iš šukių kiekvienas susidedame savo mozaiką. Kokia ta Jūsų mozaika? Kaip Jūs ją įsivaizduojate? Kas joje Jums svarbiausia?

 

VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com

Velines

Norint žiūrėti video-"spausti" ant paveiksliuko

 

Kadangi nesu ekspertas kalbėti visais šitais klausimais, aš remiuosi tiktai savo patyrimu, tai mano vienintelis atskaitos taškas. Aš papasakosiu vieną istoriją. Mes su žmona esame jau šešiolika metų vedę. Kai mes nutarėme turėt vaiką, nusprendėme susituokti, tuomet mes nuėjome į kažkokią parduotuvę. Užėjome ir sakome: „mums reikia nusipirkt žiedus“. Mes niekada nebuvome tradicinių vestuvių šalininkai. Pamatėme vitrinoj gulinčius du varinius žiedus. Pažiūrėjome ir sakome: „va, šitie žiedai bus mūsų.“ Ir viskas. Tai ir yra mano vestuvinis žiedas. Jis yra varinis, jis yra toks apsuktas aplink pirštą.
Ir, aš tiesą sakant, tada absoliučiai nežinojau ką jis reiškia, man jis tiesiog pasirodė įdomus, gražus. Ir visiškai neseniai, vienas toksai žmogus, kuris domisi archeologija, pasakė, kad tai yra senoviškas baltų žiedas, kurį mūvėdavo maždaug tarp I ir V mūsų eros amžių.  Ir aš galvoju, kad kažkas mano pasąmonėj buvo, kas išsirinko būtent tokį žiedą.
Tai kas yra mūsų šaknys, tai kas yra mūsų kultūra, tikroji, prigimtinė, tai kas atsirado čia, šitoje žemėje, šitoje geografinėje platumoje, tai kas mes esame – mums yra perduodama pasąmoningai ir mes tą savyje turime. Ir visa Lietuvos istorija, ypač pastaruosius 500-600 metų, yra labai vėtanti ir mėtanti mus. Lietuva buvo pakrikštyta ir Lietuva priešinosi tam. Buvo įvairiausi karai, priklausomybė vienai kitai valstybei. Viskas kas vyko Europoje, visi konfliktai – viskas ėjo per Lietuvą. Napoleonas į vieną pusę ėjo, rusai į kitą, vokiečiai į tą pusę ėjo, vėl rusai į kitą pusę... Paskui buvom priklausomi Tarybų sąjungai gerus kelis dešimtmečius.
Man atrodo, pastaruoju metu, atgavus nepriklausomybę, staiga atsirado toks jausmas, kad štai – mes dabar galime būt savimi. Iškilo klausimas – o kas mes esame? Būti savimi?  Taip. Bet, tai kas tas Aš? Kas yra šitos tautos veidas? Kas tai yra? Čia ir prasideda domėjimasis šaknimis.
Aš labai daug keliauju po pasaulį. Tenka matyti daug įvairių kultūrų, šalių. Ir kuo daugiau keliauji, tuo tavo šalis tau darosi brangesnė ir tuo daugiau galvoji: „kuo gi jinai tau yra? Lietuva pasaulio žemėlapyje yra toks taškelis, kurio daugelis net išvis nežino – nei kur ta Lietuva, nei kas jinai yra, nei kas mes per žmonės. Ir tuomet tu galvoji, kuo jinai yra ypatinga? Kas yra jos esmė – aš klausiu – kas yra mūsų kultūros esmė? Kuo mes galim būti įdomūs?
Kaip kiekviena maža tauta mes norime būt pastebėti, priimti, įvertinti ir mums identiteto klausimas vis labiau tampa svarbus. Ir dėl to aš viename interviu taip ir pasakiau: „kad kuo daugiau aš keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų, todėl, kad vis labiau suprantu, kad jokie žmogaus sukurti stebuklai neprilygsta gamtos sukurtiems stebuklams, nes tikrai pasaulis pilnas neįtikėčiausių gamtos formų ir kūrinių. Tada aš galvoju, o mūsų protėvių visas kultūros pagrindas buvo susijęs su gamta, su gamtos reiškiniais, su metų laikų ciklu.
Ir kai grįžti į Lietuvą, supranti, kad pabuvęs, tarkim, kažkur kalnuose, pabuvojęs dykumoje, pamatęs vandenyną – tokias didžiules gamtos stichijas – tu pagalvoji: “kas yra mūsų stichija?“ Ir tada matai šituos va mūsų miškus, kuriuos mes čia matom už lango ir supranti, kad mes esam... miškų žmonės, kad mūsų kultūra visa paremta mišku.
Daugelyje Jūsų dainų svarbiausia žmogaus atvirumas, sielos būsena. Jos labai atviros, kartais rėkiančios, kartais tylesnės, o tos gamtos ne tiek daug. O ar dabar Jūsų kūryboje atsiras daugiau gamtos?  
Visada yra kažkokie pagrindiniai gamtos elementai: vanduo, ugnis, dangus, oras, žemė. Niekada sąmoningai to nedariau. Ir sakau, aš tai neseniai tik supratau, kad aš pasąmoningai vis tiek kažkaip į tai linkstu. Ir mano tėvai sąmoningai neišpažino senojo tikėjimo, ir ypatingai nesidomėjo juo. Bet jis vis tiek kažkaip mums persiduoda. Na, aš nežinau kaip. Ar tai genais persiduoda, ar tai per tradicijas, kurios nors ir kinta, bet yra perduodamos iš kartos į kartą. Jose vis tiek lieka tas esminis elementas, kurį mes turime.
Iš tikrųjų lietuviškasis identitetas, tautiškumas, tokį kokį mes dabar suprantame, formavosi XIX-XX amžių sandūroje ir buvo neatsiejamas nuo krikščionybės, nuo katalikybės. Lietuvis ilgą laiką buvo prilyginamas katalikui, beveik šimtą metų. Ar Jūs manot, kad katalikybė išsisėmė?
Aš manau, kad jinai daliai žmonių, ko gero, yra priimtina. Negalima gal būtų sakyti, kad tai yra svetimkūnis. Būtų gal neteisinga taip teigti. Yra žmonių, kuriems tai – gyvenimo kelias. Bet, yra žmonių, kurie neranda atsakymų. Nors vėlgi aš galiu kalbėti tik apie save – niekada nebuvau priešiškai nusistatęs. Bet, tarkim, kai yra lygiadienis ir ant Nėries krantų dega ugnys, ir ugnies ženklai plaukia upe... aš jaučiu, kad tai yra mano. Čia yra viskas. Taip ir turi būti. O su tom katalikiškom šventėm aš visada kažkaip sunkiai kontaktuodavau. Man tai kažkaip svetima, tai ne mano tiesiog. Ir viskas. Ir aš suprantu, kad ta kultūra vis tiek yra atėjus iš Europos, iš Romos imperijos, iš Vakarų Europos šalių. O mes juk nesam tokie patys kaip, tarkim, italai.
Kiekviena tauta pasaulyje turi savo kreipimosi į Aukščiausią būdą. Tai yra kiekvienos tautos kultūros pagrindas: kokiu būdu tauta, tos tautos žmonės, kreipiasi į tą Aukščiausiąją jėgą, kurią mes vadiname Dievu, kokį turį ryšį su aplinka. Bet iš tikro iki galo nežinome, kas Tai yra. Tad vienaip ar kitaip mistifikuojame tą dalyką. Tai ir yra tikėjimas, religija, tai – neatsiejama šalies kultūros dalis. Ir tai yra vienareikšmiška. Visa tai neatsiejama nuo identiteto, nuo to, kaip žmogus save jaučia.
Bet aš jaučiu, kad dabar yra toksai laikas, kai, man atrodo, daug kas užduoda sau klausimą: „Gerai, mes lietuviai, bet tai kas mes? Kuo mes ypatingi? Kas yra mūsų pagrindas?“

 

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (13)
Tai tiesa
13 Šeštadienis, 18 Birželis 2011 11:08
Visiškai sutinku su Andriumi. Ugnies liepsna, Perkūnas, Ąžuolas, Saulė, Žemė - viskas gyva ir visa tai turi kažkokią jėgą, kuri kūniškai ir dvasiškai apvalo, gydo, gausiną gėrį. Esame baltai ir šis ryšio su gamta, jos šventumo jausmas, tikėjimas kažkokių būdu persiduoda iš gilios mūsų praeities. Jis artimas, jis priimtinas... Norisi tikėti, kad priblėsusiose mūsų širdžių aukuruose įsižiebs skaisti ugnis nešanti šviesą, šilumą, kūrybos potencialą.
Tveru, Lopaiciu krasto.
12 Penktadienis, 11 kovas 2011 16:13
Kaip malonu girdeti,kad zmones pradeda praregeti,suprasti, kas yra vertinga,
2 tikintiems ir abejojantiems
11 Penktadienis, 21 Sausis 2011 20:33
Leiskite priminti, kad nepasisekus kryžiaus žygiams į Šventąją Žemę, prasidėjo kryžiaus žygiai į Šiaurę. Taip buvo sunaikinti prūsai, o po to imtas naikinti ir mūsų gyvenimo būdas ir tikėjimas. Beje, mūsų tikėjimas buvo pakeistas tikėjimo fikcija (re-ligija), kuri net nebuvo mums skirta. Ir tai nekart pasakyta biblijoje (žr. 1 gabaliuką)
Taigi, mes turėjome savo tikėjimą, kurį paveldėjome iš protėvių. Tikėjimą, nes kuo labiau galima tikėti, jei ne savo tėvais, seneliais, ir proseneliais. Ne vienas tėvas nelinki blogo savo vaikams, todėl ir žinios, ir papročiai, ir tradicijos, ir apeigos buvo pačios patikimiausios... O gavome pakaitalą, kuris pirmiausia reikalavo sunaikinti visą paveldą, o po toatsisakyti dievo vaikų statuso ir tapti dievo tarnais. Va ir vargstam kaip tarnai...
1 tikintiems ir abejojantiems ;)
10 Penktadienis, 21 Sausis 2011 20:30
1.Evangelija pagal Matą, 10 sk. 5 6 eil.:
“…5 Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:„Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. 6 Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis…”
2. Evangelija pagal Matą, 15 sk. 24 eil.:
„...24 Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
3. Panašiai buvo kalbama dar senąjame testamente, Ezechielio knyga, 3 sk., 5-7 eil.:
„...4 Tuomet jis tarė: „Žmogau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. 5 Juk tu siunčiamas ne pas tautą, kurios šneka nežinoma ir kalba svetima, bet į Izraelio namus. 6 Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Tikriausiai, jei tave pas jas siųsčiau, jos tavęs klausytųsi! 7 Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausytis, nes jie atsisako klausytis manęs; visi Izraelio namai yra kietakakčiai ir užsispyrusios širdies...“
pagonybe
9 Pirmadienis, 27 Gruodis 2010 00:54
Sveiki, siulyciau pasidometi sventakiais, tada tikrai pajusite kas yra pagonybe. O Jusu leatu genai laabai stiprus. Sekmes
dziugu,kad vis daugiau tautieciu atsimerkia
8 Trečiadienis, 24 Lapkritis 2010 14:08
niekad nejauciau traukos katalikybei,krikscionybei,nuo gilios vaikystes buvau gamtos vaikas,todel tikrai dziugu,kad musu tautos genai dar neisnyko,kad vis daugiau tautieciu atsimerkia,kad nebenori but besarmaciais.visada jonines vadinau rasomis,o nauju metu laukdavau su pirmu pavasario varvekliu.esu pasodines ne viena simta medziu,manau kad tas gamtos ,ramybes ilgesys yra paveldetas is proteviug444444444444444444
Pajutimas
7 Sekmadienis, 24 Spalis 2010 01:43
Ačiū Jums, Andriau, kad ne viena aš taip jaučiuosi. Tarsi akmuo koks nuo dūšios nusirito. Kaip kokioj grupinėj terapijoj. AČIŪ
Geros mintys
6 Šeštadienis, 23 Spalis 2010 19:34
Gera skaityti mintis, kurias pats nešiojiesi tik ne visada garsiai išsakai. Mūsų bažnyčia - miškas ir gamta,o ne pastatai ir kryžiai. Sėkmės tau...
tautosaka
5 Šeštadienis, 23 Spalis 2010 19:25
pirmyn i kova,
manau reikia daugiau kovoti uz tai kas ira vertinga mums ir musu tautai.
musu dievai
4 Penktadienis, 22 Spalis 2010 18:10
mes, lygumu gyventojai, mes gyvenome miskuose ir ne mums dykumu-smelynu dievas jehova... (be to koks sarmatas noretu apsipjaustyt? tik besarmatis... :D)
Pakalbam, tuomet. Apie
3 Penktadienis, 22 Spalis 2010 15:53
Apie tikybą,
gėrį ir prasmę,
kovą ir išlikimą,
turtą ir gyvenimą,
meilę ir amžinybę.

Ar jau atsitraukia (nutols) grėsmė iš svetimų tikybų primetinėtojų;
ar dar spygtels gerokai nuo Lietuvos dangindamiesi savom?
savas
2 Ketvirtadienis, 21 Spalis 2010 09:46
GAMTA TAI MENAS KURIO NEBEPAŽYSTAM,
NEŽINOM DĖSNIŲ JOS TODĖL IR KLYSTAM.
PO NEDARNA HARMONIJA JUK TŪNO,
IR NIEKAD LAIMĖS BE VARGŲ NEBŪNA.
NORS PROTUI KARTAIS IR SUNKU SUTIKTI,
BET KAIP YRA,TAIP VISKAS TURI LIKTI..........................GAMTA-DIEVAS MUS MOKO DUOTI BE ATLYGIO,KAI TAI SUPRASIM,ATSIRAS ŠANSAS IŠLIKTI....................
Мuzika ir Tu
1 Ketvirtadienis, 21 Spalis 2010 09:35
Sveiks, Andriau, smagu, kad taip gražiai išreiškei tai, kas visą gyvenimą Tavo širdyje. kadangi esu snas Tavo dainelių gerbėjas, drįsčiau išreikšti savo nuomonę - manau, kad dabar Lietuvai svarbiausios yra gamtosauginės ir ekologinės, įskaitant ir dvasios ekologiją, problemos. Visa kita - niekai, gamtą Lietuvos turime saugoti ir ją justi. Nepajutįs, nesigailėdmas - kaip išsaugosi? Tai tiek tenorėjau pasakyti, dainuok ir kovok.

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: