Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
/index.php/temu-turinys/29/173
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
/index.php/temu-turinys/60/527
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
/index.php/temu-turinys/29/236
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
/index.php/temu-turinys/29/270
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
/index.php/temu-turinys/56/566
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
/index.php/temu-turinys/60/302
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
/index.php/temu-turinys/53/214
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
/index.php/temu-turinys/60/284
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
/index.php/temu-turinys/60/275
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...
Tebunie taip:
Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų.
Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių…
Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius…
Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Moksliškai ar poetiškai aiškiname dvasines vertybes bei simbolius - didžiausia jų vertybė ta, kad jie yra ir veikia.
VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com
Vestuvėse jauniesiems tenka įveikti daugybę kliūčių. Net šventinis stalas būna už sėstas "svetimųjų", ir ji tenka vaduoti. Aukštaitijoje išperkant stalą deramasi dėl sodo. Sodas - tai dažniausiai iš šiaudelių ar nendrių, suvertų ant siūlų, padarytas daugiakampis reketukas, kabinamas ties stalu. Paprasčiausias sodas yra .rombo arba tiksliau - dviejų piramidžių su bendru pagrindu pavidalo. Prie keturių pagrindo kampų ir apatinės viršūnės kabinami tokios pat formos mažesni daugiakampiai nareliai. Rombiniai sodo rėmai ir nareliai kupiškėnų vadinami keseliukais , o Pelesiškių - bučiukais . Darant sudėtingesni sodą, tokiais nareliais už pildomas ir jo vidus . Vidinius sodo narelius kupiškėnai vadino kamarytėm, o jų sudarytas kiaurai šviečiančias angas - ulytytėm . Sodą išpuošdavo žalumynais, įvairiais spalvotais popierėliais bei iš jų padarytomis žvaigždutėmis, gėlytėmis, taip pat iš šiaudų arba kiaušinio kevalų ir popieriaus padarytais paukščiukais.
Be rombo, dar buvo daromi kūgio (Panvėžio raj.), rutulio (Rokiškio raj., Kupiškio raj.), kubo, statinaites (Kupiškio raj.) pavidalo sodai . Panevėžio rajone Palaukių kaime kūgio formos sodą darydavo iš rūtų stiebų arba medžio vytelių,kurias apipindavo rūtom, mirtom, ėgliukais .
Sodo viduje kabindavo ir degtukų dėžutės padarytą lopšį, jame lelioką (vaiką). Rutulio pavidalo sodą vienur darė iš šiaudų ir gėlių , kitur iš sulenktų vytelių, kurios buvo apipinamos gėlėmis (Rokiškio raj.). Kubinį sodą kupiškėnai darydavo iš kiaulės šerių, kuriuos -sulipdydavo vašku . Kad sodas geriau suktųsi, ji kabindavo ant vaškuoto siūlo arba ašuto . Kai kas dar prisimena, kad anksčiau ir pačius šiaudelius varstydavo ant ašutų, kuriuos suklijuodavo vašku . Statinaites pavidalo sodą kupiškėnai darė iš šiaudų, tačiau, pasak E.Dulaitienės-Glemžaitės, toks "išmįslus" sodas "kupiškėnuose neprigijo", nes statinaitė priminė girtuoklystę, o tai blogas ženklas vestuvėms. Kupiškėnai vestuvių sodą mokėjo pasidaryti ir iš krijelio - siūlų vytuvų , kuriuos apipindavo žolynais, karpytais popierėliais ir gėlėmis .
Tačiau matyt senesnis paprotys sodą daryti iš eglutės arba kadugio, kuriuos taip pat įvairiai išpuošdavo: popierėliais, žolynais, gėlėmis. Molėtiškiai puošė eglaitę , uteniškiai ir dzūkai eglaitę arba jos šaką , ukmergiškiai ir kupiškėnai eglės viršūnę , o dzūkai dar ir kad ugi . Įdomu, kad eglutė arba kadugys buvo kabinami virš stalo ir viršūne žemyn . Tiek eglaitėje, tiek šiaudiniame sode pakabindavo obuolių, saldainių, kankorėžių, riešutų, pyragėlių, paukščiukų, taip pat būtinai seneli sodininką, padarytą iš šiaudų arba iš įvairių skudurėlių, buroko ar ko nors kito. Sode, padaryiame iš eglaitės, prikabinėdavo įvairių daržovių: morkų, svogūnų, česnakų; kartais net pakabindavo kopūsto galvą . Kai kur dar į ridikus arba griežčius prismeigę šipuliukų apie sodą pakabindavo 3-4 žvakeles . Viena arba kelios žvakelės buvo uždegamos ir šiaudinio sodo viduje .
Šiaudinis sodas ne visur vienodai vadinamas. Ji dar vadina: liktorius (Varėnos raj., Panevėžio raj.), voras (Ukmergės raj.), vorys (Suvalkų vaivad.) arba pajonkas (iš lenkų - pająk - voras, pakabinama daugelio žvakių žvakidė; Suvalkų vaivad...
Paprotys puošti sodą žinomas ir latviams. Latvijoje vestuvėms darydavo šiaudini sodą - "puzurs" arba "kists'', taip pat puošdavo eglutę - "eglite" . Vestuvių proga sodą darydavo ir kitos Europos tautos. Baltarusijoje (Polesėje) prieš atvažiuojant jaunojo pulkui merginos su nuotaka miške iškirsdavo eglutę ar pušelę, sodindavo ją į puodynę su žeme ir papuošdavo gėlėmis bei kaspinais Kitur baltarusiai puošė pušies arba vyšnios šakelę, kurią įsmeigdavę duonon, pyragan arba karvojun. Lydos apskrity kepė karvojų su jo vidurin įsmeigta jaunos pušaitės viršūne ir penkiomis be žievės šakelėmis. Baltarusių sodai vadinami: "elca", "sady" , "vclce", "vilce", "velca", "velca", "vince" . Panašiai savo sodą - išpuoštą žalią (vasarą -Iapuotą, žiemą - spygliuotą) medeli vadina ir ukrainiečiai:. "jelce", "vilce", "gilce" . Vestuvinius sodus vienaip ar kitaip darė lenkai (ruzga, wiecha, wienec , wilce derewce), čekai (strom, stromek), -slovėnai (krowal), rusai (elka, sady, kurnik, devjakrasota), bulgarai (iloja ,elcha, veika, trapeza ... ), rumunai (lem nut) , italai (palmeta), vokiečiai, austrai, albanai, graikai bei kitos tautos .
Paprotys daryti vestuvėms sodą yra žinomas ir ne indoeuropiečių tautoms, pavyzdžiui, vengrams, buriatams, Javos salos gyventojams, terekemenams ir kiliems. Tad galima manyti, kad vestuvinio sodo, kaip ir pasaulio medžio, simbolika yra bendražmogiška - archetipinė.
