“Dviejų švenčių ( religijų ) sankirtoje” Spausdinti
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Sekmadienis, 17 Balandis 2011 18:08

Velykų šventėje senovės lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Pagonys per Velykas lankydavo mirusius artimuosius ir atlikdavo gamtos garbinimo apeigas, o krikščionys iki Velykų atkuria Kristaus kančios istoriją. Tačiau šioje vietoje taip ir norisi atkreipti dėmesį, kad visų pirma mes negalime savęs vadinti Pagonimis, o tik senojo baltų tikėjimo palikuoniais. Juk greičiausia būtų suknežinta nosis jei tamsiaodį mes pavadintumėm negru, o azijieti „Čiukčia“. Todėl toliau gal vertėtų vadinti senojo baltų tikėjimo atstovais.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Taigi, senojo baltų tikėjimo išpažinėjai  per Velykas ne garbinimo ritualus atlikdavo, o gerbdavo ir pagerbdavo atbundančią gamtą gyvendami darnoje su gamta.
Juk jei prakalbėsime apie dievą ir jo sąvoką, tai būtent gamtoje ir visa plejada dieviškumo apraiškų. Tai ir atbundanti žaluma ir medis ir čiulbantis paukštis.
Kas gi yra dieviškumo krikščioniškoje bažnyčioje kuri yra visa žmonių rankų darbas. Va štai ten dieviškumo apraiškų tikrai mažiausiai ir sveiku protu tai galima įvardinti kaip auditorijai skirtas patalpas kurioje būtų skleidžiama tam tikra ideologija, o neprisilietimas prie dievo.
Nepamirškim ir tai, kad stabmeldžiais šiuo atveju ir galime pavadinti tuos kurie save laiko krikščionimis, kurie per Velykas priešingai senojo baltų tikėjimo išpažinėjams retai ateina pagerbti į kapus mirusiųjų, o tarytum  „Golgotą“ minintys fanatikai besivadinantys  krikščionys  jie garbindami stabą, kaskart atkuria Kristaus kančios istoriją paversdami ji savo būtent savo stabu.
O štai čia dieviškasis žodis (dešimt dievo įsakymų) juk skelbia:
„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“.
Manau uoliais save laikantys krikščionys turėtu susimąstyti prieš laikydami savo namuose įvairius „Dieviškuosius“ atvaizdus, kad jie jau nusideda.
Na o  dar vieną- trečiu dievo įsakymu vadinamą :
„Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“. Matomai komentuoti nereikia prisimenant visas piktadarybes kurios “Dievo” vardu prisidengiant buvo krauju  aplieta mūsų žemė ir kaip iš laisvų žmonių- tapome “Kryžnešiais” nes manau kas besupranta rusų kalbą labai aiškiai supras, kad “krest, krestijanin ir krestitsia” ir veda tuo kuo nevalia tapome.

Žvelgiant giliau į istoriją - tai Krikščioniškoji Velykų kilmė - izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos - pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios.
Taip jau išeitų, kad būdami Lietuviais ir senojo baltų tikėjimo palikuoniais, mes švenčiame izraelitų išsilaisvinimo šventę, o ne savąją. Nes pagal krikščionišką sampratą mes, nors ir gyvename gamtoje, tačiau greičiau nuo jos nusigręžę atsigręžiam į izraelitus.

Pačios verbos primena tik Kristaus (stabo) kančios istoriją, nes Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų dieną, praėjus septynioms gavėnios savaitėms.
Tuo tarpu senojo baltų tikėjimo išpažinėjai puošdavo namus ir kiemus žaluma, statydavo vartus ir lankydavo piliakalnius, bet tai jau atskira tema.

Daugumai gal kils klausimas, o kaip gi taip vadinami „Velykiniai margučiai“? Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus.
Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai. Juos mūsų protėviai dėdavo po namo pamatais, kad apsaugotų namus nuo gaisro ir piktųjų dvasių.
Lietuvos kraštuose kiaušinių marginimo tradicijos skiriasi. Žemaičių margučiai būdavo tamsūs ir juodi, marginti vašku. Suvalkiečiai dažė raudonai ir violetine spalva, o dzūkai mėgo pilkus atspalvius. Aukštaičiai kiaušinių išvis nemargino, tik išvirdavo svogūnų lukštuose.
Juoda spalva simbolizuoja žemę ir deivę Žemyną. Raudona - tai pavasaris, prabudimas. Žalia - pasaulio augmenija, mėlyna - tikėjimas, kad geri orai leis užauginti puikų derlių.
Šeimos galva tegu padalija visiems po margutį.
Pasukę margutį, sužinosite, koks mūsų laukia pavasaris: jei smaigalys atsisuks į pietus - bus šilta, jei į šiaurę - šalta, jei į rytus - sausa, į vakarus - drėgna.

Ir visgi viliuosi, kad daugelis perskaitęs šį straipsnį pasirinks balandžio 23-24 gamtos atbudimo ir darnos bei pavasario šventę Jorę gamtoje, o ne „Dieviškumo“ neturinčių namų lankymą, stabo garbinimą ir izraelitų istorijos (pamaldų) ideologijos smegenų plovimą užuot pabuvus arčiau savo namų- gamtos.
Todėl raginu pasirinkti „Jorės“ šventę Molėtuose šalia senosios dangaus kūnų stebyklos, o kam nepalanku tiesiog pabūti arčiau savo namų aplankant piliakalnį ir žinoma mirusiuosius.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
savosios kalbos skambesy
2 Penktadienis, 06 Gegužė 2011 09:22
vartokime TIKYBŲ
(o ne re'ligijų),
užuot "imdami" skolinius-nebank'inius iš kitų

...gero skambesio!
klausimas
1 Pirmadienis, 18 Balandis 2011 08:51
PERKŪNAS-tai gamtos reiškinys'kam tas medinis "diedad"?
yvComment v.1.20.0