Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 106 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5853887

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Tapau beglobis ! PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Šeštadienis, 29 Spalis 2011 10:38

Liūdna istorija - Kaip Tu galėjai?
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau “blogas”, pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: “Kaip tu galėjai?” Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes “ledai kenkia šunims”, sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.

Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.

Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.

Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas – nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, – ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.

Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai “taip” ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.

Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai” sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.

Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: “Žinau, kad surasite jam gerus namus”. Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.

Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė “Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!” Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.

Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: “Kaip Tu galėjai?”

Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu – kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.

Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.

Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: “Kaip Tu galėjai?”

Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: “Man labai gaila.” Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano “Kaip Tu galėjai?” nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.

Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: