Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 83 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6030757

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Sekmadienis, 06 Spalis 2013 15:59
Labiausiai paplitusios pasaulyje indoeuropiečių šeimos kalbomis dabar kalba daugiau kaip 2 milijardai žmonių. Lietuviškai kalbėti moka apie 3,5 mln. žmonių: Lietuvoje - 2,8 mln., Rusijoje, kitose Europos, Azijos, Amerikos, Australijos šalyse - apie 0,7 mln. Nedidelė lietuvių tauta išlaikė mažai pasikeitusią beveik trečdalio žmonijos protėvių kalbą. Žemaitija užima maždaug ketvirtadalį Lietuvos ploto.
 
Trūkinėja video vaizdas?  - palaukite kol pilnai užsikraus filmas !
Neteko niekur rasti duomenų, kiek dabar yra žemaitiškai kalbančių ar save žemaičiais laikančių žmonių. Greičiausiai to niekas nėra skaičiavęs. Galima panagrinėti tik paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, kurie rodo tik gana apytikslę padėtį.
Žemaitijos rajonuose gyvena apie 573000 žmonių, kurie kaip savo gimtąją kalbą nurodė lietuvių. Žinoma, ne visi jie kalba ar moka žemaitiškai, ne visi jie yra žemaičiai. Bet jei vietoj jų pridėsime didžiuosiuose miestuose ir užsienyje gyvenančius žemaičius, tikriausiai gausime panašų skaičių. Šiaurės žemaičiai užima gerokai didesnį plotą, negu pietų. Todėl ir šios tarmės atstovų skaičius didesnis - apie 320000. Pietų žemaičių galėtų būti apie 250000. Žinoma, šie skaičiai tikrai yra tik orientaciniai, nes bendrinės kalbos įtaka pastaruoju metu yra tikrai didelė, o gana intensyvi žmonių migracija taip pat atliko savo darbą. Vis dėlto šie santykiniai skaičiai neblogai atspindi dabartinę žemaičių patarmių padėtį - šiaurės žemaičių tarmė vyrauja tiek visuose mūsų renginiuose, tiek žemaitiškoje spaudoje.
Nors žemaičių tarmes stipriai veikia bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės, vis dėlto jos yra geriau išsilaikiusios negu aukštaičių. Štai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išlaikę tik kaimuose, ir tai tik vyresnio amžiaus žmonės. Rytų aukštaičių tarmių skiriamosios ypatybės sparčiai nyksta ir jau senokai atsirado terminas „apibendrintas aukštaitis“. Kiek geriau išsilaikiusi yra tik suvalkiečių tarmė, bet greičiausiai tik todėl, kad jie mano kalbą bendrine kalba.
Tuo tarpu mūsų tarmės turi neįkainojamą vertę lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai. Juk jos išsaugojo begalę tokių senųjų ypatybių, kokių seniai nebeturi bendrinė kalba. Bene geriausiai jų vertę apibūdina didžiojo prancūzų kalbininko A. Meje žodžiai: „Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. Tarmių vertę pabrėžė ir garsusis XIX a. mokslininkas J. Grimas: „Lietuvių kalba pasižymi senoviškumu bei formų turtingumu, ir vargu ar yra kita kalba Europoje, kuri būtų tiek artima sanskritui”. Kalbėjo jis ne apie mūsų rašto kalbą, nes jos tada dar nebuvo, o apie tarmes.
Garsusis vokiečių kalbininkas A. Becembergeris, nuogąstaudamas dėl lietuvių kalbos likimo, 1879 metais kvietė visus tyrinėtojus užfiksuoti šios kalbos faktus ir tyrinėti ją tokiais žodžiais: „Lietuvių kalba, kuri yra viena svarbiausių kalbotyrai, greitai nyksta. Iš karto vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbų spaudžiama ji jau trumpai begyvuos. Drauge su kalba žūsta ir ypatinga tauta, kuri kadaise viešpatavo šiaurės Europoje, drauge žūsta ir papročiai, pasakos, padavimai, žūsta ir liaudies poezija, kuri savo laiku patraukė Herderio dėmesį ir vertė dainuoti Šamiso”. Tarp kitų lietuvių tarmių čia yra ir žemaičių tarmės.
Kokia žemaičių tarmių padėtis yra šiandien, nuo A. Becembergerio pranašystės praėjus daugiau kaip šimtui metų, kai iš lingvistinio pasaulio žemėlapio išnyksta daug gausesnės kalbos? Šiandien iš tikrųjų nuostabu, kad nei šis, nei kiti pranašavimai neišsipildė. Dar nuostabiau yra tai, kad tokioje mažoje teritorijoje išliko tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Nors ne visų žemaičių tarmių padėtis yra vienoda, vis dėlto dar visos mūsų tarmės tebėra gyvos. Tiesa, kalbėdami apie žemaičius, daugelis dažniausiai mini tik keturias tarmes - kretingiškius, telšiškius, varniškius ir raseiniškius - ir visiškai užmiršta, kad yra dar ir vakarų (Klaipėdos krašto) žemaičiai. Šiame krašte padėtis daug liūdnesnė - tarmė labai sparčiai nyksta, ja kalbančių liko tik keli šimtai. Bet šios tarmės nykimą nulėmė įvairūs išoriniai faktoriai, o ne pačių žmonių nenoras ja kalbėti.
Žemaičių kalbos vadinimas lietuvių tarme nėra visai tikslus, nes ji nuo aukštaičių daugeliu požymių skiriasi labiau, negu kai kurios slavų ar germanų kalbos tarpusavyje. Kaip atsitiko, kad tokioje nedidelėje teritorijoje susiformavo tokios skirtingos kalbos ir tiek ilgai išlaikė gana ryškius skirtumus? Atrodo, kad kalbinių skirtumų priežastis geriausiai gali paaiškinti antropologiniai mūsų protėvių tyrimai.
Antropologų tyrimai rodo, kad to paties antropologinio tipo žmonių dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenama ne vėliau kaip nuo akmens amžiaus pabaigos. Mūsų eros išvakarėse baltų gyventa nuo Vyslos iki Okos. Iš esmės Lietuvoje būta dviejų genetinių tipų: vakarinėje dalyje gyveno siauro, pailgo, bet masyvaus veido žmonės, rytinėje - platesnio (apvalesnio) ir stambesnio veido. Siauraveidis (sąlygiškai vadinamas žemaitiškuoju) antropologinis tipas nesiskiria nuo kitų vakarų baltų antropologinio tipo. Iš visų Lietuvos teritorijoje randamų antropologinių tipų jis keitėsi mažiausiai. Plačiaveidis (aukštaitiškasis) tipas apie 5 m. e. a. ima dar labiau apvalėti. Apvalėjimo banga eina iš rytų, greičiausiai aukštaičiai (ar kiti rytinės Lietuvos gyventojai) maišėsi su slavais ar kitais ateiviais iš Azijos.
Žemaičiai tuo laiku užėmė daug didesnę teritoriją. Jų genetinis lopšys buvo apie Kauną. Vėliau juos plačiaveidžiai kaimynai vis labiau stūmė prie jūros. Atrodo, kad plačiaveidžiai žmonės slinko taikingai, jie greičiausiai maišėsi su siauraveidžiais ir platino savo genus. Netrukus žemaičių ir aukštaičių (lietuvių) riba laikomas Nevėžis, vėliau - Dubysa, o dabar ir prie jos gyvenantys įsižeidžia pavadinti žemaičiais.
Visos baltų gentys formavosi iš dviejų antropologinių tipų. Geležies amžiuje panašūs buvo žemaičiai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, priklausę genetiniam vakarų baltų tipui. Aukštaičiai turi nemažai panašumų su latgaliais ir priklauso rytų baltų tipui. Nuo 5 m. e. a. dalis tipų keičiasi, smulkesnieji yra išstumiami. Išlieka tik siauraveidis antropologinis tipas dabartinės Žemaitijos teritorijoje. Vadinasi, žemaičiai (su prūsais, žiemgaliais, gal ir kuršiais) formavosi iš siauraveidžio vakarų baltų tipo, o aukštaičiai (su latgaliais, sėliais, gal ir jotvingiais) - iš plačiaveidžio rytų baltų tipo. Žemaičius daugiau veikė Vidurio Europos antropologiniai tipai, aukštaičius - rytiniai kaimynai. Bet abu šie tipai yra aiškiai baltiški. Be to, vakarinės Lietuvos dalies žmonės iki pat XX a. pradžios buvo 3 centimetrais aukštesni ir gyveno 3 metais ilgiau. Žagrė ir dalgis pirma atsirado vakaruose, ten buvo geresnės žemės, spartesnis materialinės kultūros augimas.
Daugiau skaityti: http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Jonas_Bukantis.htm
LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: