Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 104 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5853885

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Pirmadienis, 18 Gegužė 2009 22:42

Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? I dalis

BRONĖ STUNDŽIENĖ - Šiaurės Atėnai



Norbertas Vėlius užrašinėja Juozo Mažono pasakas. Vėžupių k., Mažeikių r.

Praėjusiais metais didžiausia mano perskaityta knyga (greičiau – jų sąvadas) yra Norberto Vėliaus sudaryti daugiau kaip 120 rankraštinių tautosakos rinkinių, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.Pernai kaip tik šventėme šio iškilaus kultūros veikėjo bei folkloro ir mitologijos tyrėjo septyniasdešimtąsias gimimo metines. Tai buvo rimta paskata iš naujo pasižvalgyti po šio išskirtinio darbštumo žmogaus gausų mokslinį palikimą. Vienas iš mažiau viešai aptartų Vėliaus veiklos barų – įvairiose Lietuvos vietovėse daugiau kaip trisdešimt metų iš pirmų lūpų paties lasiota tautosaka, vėliau kantriai ir su tikru pasiaukojimu vis ta pačia rašysena kruopščiai surašyta jau minėtuose rankraščiuose. Enciklopedijos teigia, kad jo surinkta apie 30 000 tautosakos vienetų. Kas nors pasakytų, kad rinkėjų, atsidavusių šiam darbui, yra ne tik kur kas daugiau, bet ir dar daugiau surinkusių. O vis dėlto šįkart kalbama apie kiek kitokį atvejį – apie profesionalų folkloro tyrėją, turėjusį, ko gero, visišką laisvę atsidėti savo pirmaeilei mokslinei misijai – užsiimti tik teorine veikla. Gerai žinant, kad Vėliaus būta kaip reta puikaus įvairių folkloro projektų vadovo, nepakeičiamo tautosakos rinkimo vadybininko ir folkloro skelbimo organizatorius bei skelbėjo, net atsiranda savotiška intriga: kam jam dar reikėjo būti ir tautosakos rinkimo eiliniu? Toks aktyvaus ir daugybę pareigų turinčio mokslininko pasiaukojimas pačiam eiti per žmones glumino net artimuosius: kam jis gaištąs pats važiuodamas į atokiausius kampelius užrašinėti tautosakos ir sudarinėdamas rinkinius, kai tą gali atlikti (ir iš tiesų dažnai atlieka) kur kas žemesnės kvalifikacijos žmonės? Nežinau, ar aiškino jis to klausiantiems, ką reiškia turėti progos pačiam iš arti, nelyginant iš tradicinės kultūros vidaus matyti, jausti, suprasti kalbantį, dainuojantį, pasakojantį žmogų ir mėginti čia ir dabar, tiesiog neišėjus iš pašnekovo erdvės, „susigaudyti“ daug platesniame kultūriniame kontekste, nei galėtų byloti kito (nors ir panašiomis sąlygomis) užrašytas žodis. Kaip nepaaiškinsi susitikimų su žmonėmis prasmės vien tiesioginėmis folkloro tyrėjo priedermėmis, kai jis antai, pasak Krescencijaus Stoškaus, ex professio yra suinteresuotas rinkti ir saugoti folklorą, nes jam aktualu išplėsti, praturtinti tyrimų bazę, atrasti nežinomų šaltinių, užfiksuoti juos būsimiems tyrimams. Nebus perdėta teigiant, kad Vėlius, rinkdamas tautosaką iš visų kraštų, iš tikrųjų rašė, gal ir pats to nenumanydamas, įdomią tautos kultūros istorijos knygą, kurioje folklorinis pasaulis matomas mažojo žmogaus – gyvenančio kasdienybės dulkėmis nusėstuose miesteliuose ir kaimuose – akimis. Turima galvoje ne tik pati užrašyta tautosaka, bet ir vartojančių matomas pasaulis. Tiesiog Vėliaus palikti rankraščiai atveria plačią XX a. antrosios pusės folklorinės kultūros panoramą: nuo ideologinės laiko diktato refleksijos iki iš pačios pažemės iškeliamo „mažojo“ žmogaus tautosakinio portreto. Vėliaus turėta vidinė inteligencija ir besąlygiška tolerancija pašnekovui folkloro rinkėją ir pateikėją leidžia matyti kaip lygiaverčius kultūrinius partnerius. Net norėtųsi tarti, kad Vėliaus tautosakos raštai dažną skaitytoją lengvai įtikintų, jog jiems abiem vienodai ir kartu kiekvienam savaip rūpi viso mūsų žodinio paveldo likimas.

Iš susitikimų su tautosakos atlikėjais

Pirmuosiuose, dar studijų metais parengtuose rinkiniuose būsimasis lietuvių mitologijos tyrėjas neslepia, kad tautosakos paieškoms pasinaudodavęs kiekviena pasitaikiusia proga (plg. vieno rinkinio įvado ištrauką: Šią vasarą universiteto studentai Kaniūkų kaime (Jokėnų apyl., Varėnos r.) statė karvidę. Pabaigęs dienos darbą arba kai oras būdavo blogas, lankiau kaimo žmones ir užrašinėjau tautosaką LTR 3490). Kartu su juo dirbusieji taip pat pripažįsta, kad Vėliaus būta užsispyrusio rinkėjo, rinkėjo pasišventėlio, Danutės Krištopaitės žodžiais tariant, per ekspedicijas siekusio apeiti kuo daugiau pateikėjų, o jeigu jam pasisekdavo aptikti pačius talentingiausius, tai „stengdavosi išspausti iš jų visa, kas įmanoma“.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: