Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 30 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5921340

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą?II PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Trečiadienis, 27 Gegužė 2009 00:00

Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą?II

BRONĖ STUNDŽIENĖ - Šiaurės Atėnai



Rimvydo Kunsko nuotrauka. LTRFt 1415

Pabaiga. Pradžia Nr. 7

Gyvenamojo laiko paradigma rankraščiuose

Imantis Norberto Vėliaus tautosakos rankraščių peržiūros, iš anksto buvo angažuotasi įvertinti, mėginti įžiūrėti, kiek ir kaip ši kolekcija patenka į anuomet visiems mokslams (ir ne vien) privalomo marksistinio metodo lauką, kaip marksizmo diegtas mąstymo šablonas reiškėsi šiame ne teoriniame ir ne spaudai skirtame folkloro diskurse. Juk remiantis „klasių kovos“ ideologiniu konstruktu vien bendravimą su kaimo žmonėmis tiesiog daugiau negu paprasta pritraukti iki ėjimo į „liaudies mases“.

Ir iš tikrųjų rankraščių įvaduose bei tautosakos pateikėjų glaustuose ir labiau išplėtotuose aprašuose, ypač iš Vėliaus ankstyvojo tautosakos rinkimo etapo, nesunku įžiūrėti paskui šią veiklą besidriekiantį vienokį ar kitokį sovietinės ideologinės prievolės šleifą. Jį atpažinti verčia ir Vėliaus amžininkų bei bendražygių prisiminimuose išnyrantis niūrus rūstaus laiko fonas, kurį išryškina liudijimai, kad anuomet Vėliui, pirmiausia kaip ekspedicijų entuziastui ir rengėjui, buvo skiriama speciali priežiūra, nuolat iškildavo įvairaus pobūdžio suvaržymų, skirtų kontroliuoti ir pristabdyti vis didesnius mastus įgyjantį kultūrinį judėjimą – senojo kultūros paveldo rinkimą ir skelbimą, siejamą su Vėliaus asmeniu. Šmėsteli užuominų ir apie dar kitokią, padidintą vidinę bei išorinę kontrolę net kasdienėje darbo vietoje, atrodo, taikytą vėl tuo pačiu pagrindu – liaudies kūrybos aktyvaus kaupimo atžvilgiu. Žinomas ano meto kraštotyrininkas Antanas Stravinskas yra užsiminęs, jog gerokai vėliau (apie 1976–1977 m.) su tam tikra nuoskauda Vėlius yra jam pasakojęs, kad ir tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute jo surinkta tautosaka buvo cenzūruojama, o 1971–1972 m. ne kartą buvo svarstomas ir, švelniai tariant, baramas ne tik pačiame institute, bet ir saugumo „konservatorijoje“. Žinoma, tokio istorinio laiko konteksto atvira forma neliko ir negalėjo likti pačiuose rankraščiuose net „tarp eilučių“. Skaitančiajam tautosakos raštus jų laiko dvasią reikia tiesiog turėti galvoje, suprasti ar net dažnai pačiam išsišifruoti vien iš netiesioginių užuominų.

Koks ideologijos sergėtojų reikšmingas vaidmuo buvo priskiriamas tautosakai, dabar žinome kad ir iš viešai ar neviešai demonstruoto draudimo fiksuoti nepageidaujamą tais laikais dainų repertuarą (pavyzdžiui, nepriklausomos Lietuvos laikais dainuotus patriotinius kūrinius). Kad tokių draudimų tikrai būta, rodo archyvo darbuotojų, priėmusių ir pirmuosius 1959 m. Vėliaus rinkinius, palikti prierašai:viena šio rinkinio daina saugoma atskirai.

Įdomu, kad pagal griežtą to meto tautosakos klasikos ir vėlyvojo jos sluoksnio vertybinę skirtį Vėlius pastarąjį (ir ypač romansus), tarsi pirmiausia iš marksistinių pozicijų atiduodamas duoklę estetiniam vertinimui, ironiškai vadina šedevrais, atėjusiais iš kapitalizmo laikotarpio, atrodo, visai nuoširdžiai juos laikydamas tik nevykusia, visokio pasmerkimo verta būtent to meto kūryba: Ugdant jaunimo estetinį skonį, pirmiausia ir reikia kovoti prieš šiuos lėkštus, buržuazine morale persisunkusius „romansus“. Geriausia tam priemonė – rinkti ir visokiais keliais (per radiją, spaudą, saviveiklininkų ir profesionalų ansamblius) populiarinti tradicijas ir naujas – tarybines mūsų liaudies dainas LTR 3500.

Anuomet propaguojamos marksistinės klasių kovos atgarsiai taip pat tarsi ir nebėra vien grynai formali privaloma užrašinėjančiojo prievolė, nes, reiškiami nors ir patetišku, bet gana patraukliu didaktiniu stiliumi, prasibrauna į rinkinyje autoriaus vardu pristatomą pašnekovo vertinimo diskursą (beje, pakliuvusį ir į tuometinę spaudą): Žiūrėjau, žiūrėjau į jo suvargusį, ne laiku pasenusį veidą, į galvą, įpratusią lankstytis prieš visus ponus, ir taip graudu pasidarė. Kas norėjo, tas engė tą mūsų liaudį: ir rusų valdininkai, ir lenkų šlėktos, ir savieji poneliai. Visus tu maitinai savo darbščiom rankom ir visiems lenkei savo nugarą. Net dabar sunku tau atsitiesti. O juk prieš tave turėtų visi lankstytis LTR 3995.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: