Kaip dar vieną, irgi tam tikrą ideologinę duoklę, matyt, reikėtų laikyti ir vengimą kalbėti tremties temomis biografiniuose rinkinių įvadėliuose, kuriuose rinkinio sudarytojas paprastai savo nuožiūra perpasakodavo svarbiausius pateikėjo gyvenimo faktus, jei neturėsime galvoje retų pavienių, lyg tarp kitko brūkštelėtų pastabų: po karo buvo išvežta į Rusiją. Atrodo, rimtą papildomą apsidraudimą nuo priekabios akies galėjo reikšti ir ką nors padainavusio ar pasakojusio žmogaus pristatymas informuojant, kad jis dalyvavo Spalio socialistinėje revoliucijoje, matė Leniną (užrašyta 1965 m.). Kai kuriuos epochos liudijimus akivaizdžiai diktavo pati tuometinė aplinka. Plg. Vėliaus sutikto nuostabaus pasakotojo iš Rimšės aprašo fragmentą, kuriame vėl ne be ideologinio patoso perteikiamas autentiškas susitikimo kolūkiniame kaime fonas, autoriui vartojant šiuo atžvilgiu gana iškalbingą retoriką: Netoli burzgė kuliamoji, o ant kalno važinėjo keli vežimai, triūsė su šakėmis vyrai ir moterys. Paklausus, kuris čia Dubaka, visi mums parodė nediduką dieduką, kuris, stovėdamas ratuose, važiavo stačiai į mus. Jo skruostus ir dalį pasmakrės dengė didžiuliai b u d i o n i š k i ū s a i[čia ir toliau išretinta mano – B. S.], o akutės maloniai žibėjo iš po skrybėlės. Pasisveikinus ir pasakius, jog mes norime užrašyti visokių atsitikimų, aplinkiniai žmonės suklego: „Jūs ir į jaučio skūrą nesurašysit, ką Dubaka primeluos. Tai a n t r a s i s K r u š č i o v a s!“ Dubaka truputį sumišęs, tačiau patenkintas šypsojosi LTR 3864 (užrašyta 1966 m.).
Panašiai ne dirbtine intencija bus atsiradusios ir kai kurios kitos pateikėjų biografinio diskurso vietos. Pavyzdžiui, turbūt tikrai ne iš būtinybės piešti socialinę idilę kolūkiniame kaime, pristatant iš esmės beveik kiekvieno pateikėjo vargingą ir skurdų ankstesnį gyvenimą, nuolat paties kalbėtojo lūpomis pabrėžiama dabartinė jo situacija kaip pačioje senatvėje sulauktas laimingas tarpsnis. Baigiant aptarti Vėliaus tautosakos rinkinius epochos primestos ideologijos refleksijos rakursu, reikia pripažinti, kad bendrame rankraščių visumos fone ryškesni ideologiniai arba apskritai gyvenamo laiko įspaudai yra gana reti ir iš tikrųjų būdingesni ankstyvajam Vėliaus tautosakos rinkimo laikotarpiui – XX a. septintajam dešimtmečiui. Ir tie įspaudai pastebėti viso labo tik rinkinių prieangiuose, nes jie ir pasitaiko vien paskubomis apmestose rinkinių įžangėlėse ar šiaip komentaruose. Tad peršasi dar viena išvada – ar tik nebus galiojusi nerašyta taisyklė ideologines deklaracijas dažniau sprausti į skelbiamą spaudoje viešą folklorinį diskursą nei į archyvuose saugoti parengtus rankraščius. Be jau nurodytų atvejų, turima omenyje iš vyresnės kartos atminties iki dabar neišsitrynę plačiai vartoti privalomieji liaudies ir liaudiškumo sąvokų turinio stereotipai, spaudoje pasirodžiusiuose Vėliaus rašiniuose, matyt, atsiradę ir kaip priedanga, kaip neginčijamas argumentas įteisinti folklorą – kaip tik liaudies žmonėse ir gyvuojantį. Parengęs garsios dainininkės tautosakos rinktinę, pratarmėje dėl viso pikto jis apsidraudžia tvirtindamas, kad tik tarybiniais metais, akcentuojant darbo žmonių, kaip svarbiausių tautosakos kūrėjų ir saugotojų, vaidmenį, buvo atkreiptas didesnis dėmesys ir į atskirus tautosakos pateikėjus; tai nepamirštama ir anksčiau pasirodžiusiose publikacijose teigiant, kad, daug vargdami sunkiais carizmo ir buržuazijos valdymo metais, jie išliko tiesūs, nepalaužti, kaip šimtamečiai žemaičių ąžuolai, kartu išsaugodami optimistinę mūsų liaudies poezijos dvasią; net tariama, kad tikėjimas mitinėmis būtybėmis susilpnėjo tik dabar, kai socialistinėmis sąlygomis, pakilus kaimo kultūrai, į viską imta žiūrėti racionalistiškai, ir žmonių sąmonėje nyksta bet kokie prietarai. Ne iš gero skelbtose informacijose apie įvykusias ekspedicijas (tai maži straipsneliai smulkiu, vos įžiūrimu šriftu, paprastai įdėti paskutiniame laikraščio „Literatūra ir menas“ puslapyje) atsiradusios frazės, iškeliančios kraštotyrinio darbo ideologinę reikšmę, pasak vienos iš jų: Ne vienas sutiktas senelis prašomas prisiminti savo vaikystę, kaip su ginklu rankose 1905 ir 1915 m. kovojo už sotesnį duonos kąsnį ir šviesesnį gyvenimą. Šios dabar iš Vėliaus tekstų specialiai ištraukiotos ideologinės deklaracijos anuomet visų pirma turėjo užtikrinti, kad tas tekstas pasirodys spaudoje, ir kartu stiprinti pačios folkloristikos pozicijas pabrėžiant jos aktualumą ir reikalingumą. O dabar tos privalomosios ideologinės klišės mums sako ir ką kita – jų autoriaus siekimą bet kuria kaina mažinti galimus slenksčius sau ir kitiems, aktyviai dalyvaujantiems kraštotyrinėje ir kartu mokslinėje veikloje. Beje, ideologinis šešėlis nė mažiausiu krašteliu nekliudė užrašomų tautosakos kūrinių. Jų perteikimas, kaip dažnai Vėlius mokė nuolatinius ekspedicijų dalyvius, neturi niekaip, nė per nago juodymą pažeisti autentiško tautosakinio vaizdo. (Apie šį Vėliaus, profesionalaus rinkėjo, darbo pagrindinį principą, kaip šventą priesaką vis kartotą jauniems savo sekėjams, jau po jo mirties pakylėtai ir su didžiule pagarba kalbėjo Liudvikas Giedraitis prisiminimų apie Vėlių knygoje (Norbertas Vėlius, V., 1999): „Tautosakos rinkiny žmogaus Daina, Žodis – aukščiau visų valdžių, draudimų, cenzūrų – visiškai nekritikuotina, netaisytina Tiesa, gal net vienintelė tokia nepajudima salelė tarybinės karalystės neaprėpiamų jūrų platybėj...“)
