Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 39 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą?II PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Trečiadienis, 27 Gegužė 2009 00:00

Kaip dar vieną, irgi tam tikrą ideologinę duoklę, matyt, reikėtų laikyti ir vengimą kalbėti tremties temomis biografiniuose rinkinių įvadėliuose, kuriuose rinkinio sudarytojas paprastai savo nuožiūra perpasakodavo svarbiausius pateikėjo gyvenimo faktus, jei neturėsime galvoje retų pavienių, lyg tarp kitko brūkštelėtų pastabų: po karo buvo išvežta į Rusiją. Atrodo, rimtą papildomą apsidraudimą nuo priekabios akies galėjo reikšti ir ką nors padainavusio ar pasakojusio žmogaus pristatymas informuojant, kad jis dalyvavo Spalio socialistinėje revoliucijoje, matė Leniną (užrašyta 1965 m.). Kai kuriuos epochos liudijimus akivaizdžiai diktavo pati tuometinė aplinka. Plg. Vėliaus sutikto nuostabaus pasakotojo iš Rimšės aprašo fragmentą, kuriame vėl ne be ideologinio patoso perteikiamas autentiškas susitikimo kolūkiniame kaime fonas, autoriui vartojant šiuo atžvilgiu gana iškalbingą retoriką: Netoli burzgė kuliamoji, o ant kalno važinėjo keli vežimai, triūsė su šakėmis vyrai ir moterys. Paklausus, kuris čia Dubaka, visi mums parodė nediduką dieduką, kuris, stovėdamas ratuose, važiavo stačiai į mus. Jo skruostus ir dalį pasmakrės dengė didžiuliai b u d i o n i š k i ū s a i[čia ir toliau išretinta mano – B. S.], o akutės maloniai žibėjo iš po skrybėlės. Pasisveikinus ir pasakius, jog mes norime užrašyti visokių atsitikimų, aplinkiniai žmonės suklego: „Jūs ir į jaučio skūrą nesurašysit, ką Dubaka primeluos. Tai a n t r a s i s K r u š č i o v a s!“ Dubaka truputį sumišęs, tačiau patenkintas šypsojosi LTR 3864 (užrašyta 1966 m.).

Panašiai ne dirbtine intencija bus atsiradusios ir kai kurios kitos pateikėjų biografinio diskurso vietos. Pavyzdžiui, turbūt tikrai ne iš būtinybės piešti socialinę idilę kolūkiniame kaime, pristatant iš esmės beveik kiekvieno pateikėjo vargingą ir skurdų ankstesnį gyvenimą, nuolat paties kalbėtojo lūpomis pabrėžiama dabartinė jo situacija kaip pačioje senatvėje sulauktas laimingas tarpsnis. Baigiant aptarti Vėliaus tautosakos rinkinius epochos primestos ideologijos refleksijos rakursu, reikia pripažinti, kad bendrame rankraščių visumos fone ryškesni ideologiniai arba apskritai gyvenamo laiko įspaudai yra gana reti ir iš tikrųjų būdingesni ankstyvajam Vėliaus tautosakos rinkimo laikotarpiui – XX a. septintajam dešimtmečiui. Ir tie įspaudai pastebėti viso labo tik rinkinių prieangiuose, nes jie ir pasitaiko vien paskubomis apmestose rinkinių įžangėlėse ar šiaip komentaruose. Tad peršasi dar viena išvada – ar tik nebus galiojusi nerašyta taisyklė ideologines deklaracijas dažniau sprausti į skelbiamą spaudoje viešą folklorinį diskursą nei į archyvuose saugoti parengtus rankraščius. Be jau nurodytų atvejų, turima omenyje iš vyresnės kartos atminties iki dabar neišsitrynę plačiai vartoti privalomieji liaudies ir liaudiškumo sąvokų turinio stereotipai, spaudoje pasirodžiusiuose Vėliaus rašiniuose, matyt, atsiradę ir kaip priedanga, kaip neginčijamas argumentas įteisinti folklorą – kaip tik liaudies žmonėse ir gyvuojantį. Parengęs garsios dainininkės tautosakos rinktinę, pratarmėje dėl viso pikto jis apsidraudžia tvirtindamas, kad tik tarybiniais metais, akcentuojant darbo žmonių, kaip svarbiausių tautosakos kūrėjų ir saugotojų, vaidmenį, buvo atkreiptas didesnis dėmesys ir į atskirus tautosakos pateikėjus; tai nepamirštama ir anksčiau pasirodžiusiose publikacijose teigiant, kad, daug vargdami sunkiais carizmo ir buržuazijos valdymo metais, jie išliko tiesūs, nepalaužti, kaip šimtamečiai žemaičių ąžuolai, kartu išsaugodami optimistinę mūsų liaudies poezijos dvasią; net tariama, kad tikėjimas mitinėmis būtybėmis susilpnėjo tik dabar, kai socialistinėmis sąlygomis, pakilus kaimo kultūrai, į viską imta žiūrėti racionalistiškai, ir žmonių sąmonėje nyksta bet kokie prietarai. Ne iš gero skelbtose informacijose apie įvykusias ekspedicijas (tai maži straipsneliai smulkiu, vos įžiūrimu šriftu, paprastai įdėti paskutiniame laikraščio „Literatūra ir menas“ puslapyje) atsiradusios frazės, iškeliančios kraštotyrinio darbo ideologinę reikšmę, pasak vienos iš jų: Ne vienas sutiktas senelis prašomas prisiminti savo vaikystę, kaip su ginklu rankose 1905 ir 1915 m. kovojo už sotesnį duonos kąsnį ir šviesesnį gyvenimą. Šios dabar iš Vėliaus tekstų specialiai ištraukiotos ideologinės deklaracijos anuomet visų pirma turėjo užtikrinti, kad tas tekstas pasirodys spaudoje, ir kartu stiprinti pačios folkloristikos pozicijas pabrėžiant jos aktualumą ir reikalingumą. O dabar tos privalomosios ideologinės klišės mums sako ir ką kita – jų autoriaus siekimą bet kuria kaina mažinti galimus slenksčius sau ir kitiems, aktyviai dalyvaujantiems kraštotyrinėje ir kartu mokslinėje veikloje. Beje, ideologinis šešėlis nė mažiausiu krašteliu nekliudė užrašomų tautosakos kūrinių. Jų perteikimas, kaip dažnai Vėlius mokė nuolatinius ekspedicijų dalyvius, neturi niekaip, nė per nago juodymą pažeisti autentiško tautosakinio vaizdo. (Apie šį Vėliaus, profesionalaus rinkėjo, darbo pagrindinį principą, kaip šventą priesaką vis kartotą jauniems savo sekėjams, jau po jo mirties pakylėtai ir su didžiule pagarba kalbėjo Liudvikas Giedraitis prisiminimų apie Vėlių knygoje (Norbertas Vėlius, V., 1999): „Tautosakos rinkiny žmogaus Daina, Žodis – aukščiau visų valdžių, draudimų, cenzūrų – visiškai nekritikuotina, netaisytina Tiesa, gal net vienintelė tokia nepajudima salelė tarybinės karalystės neaprėpiamų jūrų platybėj...“)



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: