Baltų Atlantida

Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis."

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų - vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis - nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji - piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas.
Tikybinis išgyvenimas tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajautimas, patiriamas apeigose ar kitais gyvenimo momentais. Romuva nesiekia kolektyvizmo ar masinio įsijautrinimo, daug svarbiau tokį išgyvenimą patirti vienam žmogui - gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Yra žmonių, sugebančių tai nustatyti. Tokiose vietose būdavo įkuriamos šventovės - alkai. Žinoma, liaudies daina, atliekama būriu, taip pat sukuria gilių išgyvenimų. Pulkas bendraminčių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką.
Mūsų dienų Romuva - tai kelių baltiškų tradicijų visuma, tęsianti senosios Prūsų Romuvos universalumą. Romuvai priklauso tie, kurie gerbia ir myli šios senosios Baltų žemės dvasinę tradiciją, kurie suvokia jos aktualumą atsinaujinančiame pasaulyje.
Romuvos judėjimas yra Europos senųjų tikybų atgimimo dalis. Šis atgimimas vyksta natūraliai ir dėsningai, nes tam atėjo metas. Galim pasidžiaugti, jog Baltijos ir kitos Europos tautos išsaugojo turtingiausia šio atgimimo šaltinį - savo etnines kultūras, kurios pasitarnaus Europos gamtameldžių atgimimui.
V. Baltų kultūra šiandien Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos. Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai - gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitrauke iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ? Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu (1990) baltų kultūros klausimas buvo aptariamas kaip savarankiškas ir aktualus klausimas. Pranešimus skaitė lietuvių, latvių, gudų ir net prūsų bei jotvingių atstovai. Tokia pranešėjų sudėtis rodo, kaip buvo suprantama baltų kultūros sąvoka. Atskirų grupių kalba nebuvo laikoma svarbiausiu ir vieninteliu kultūros požymiu. Pasaulėjauta, įvairios kultūros, religijos ir meno formos bei istorinės šaknys sudarė giminingų kultūrų visumą, kuri ir buvo vadinama baltų kultūra. Tame baltų kultūrų atstovų susiėjime buvo kalbama apie būtinybę siekti baltų civilizacijos aktyvinamojo darbo. Baltų civilizacijos, o taip ją galima būtų vadinti, potencialas yra toks realus ir pajėgus, kad kryptingos kultūrinės pastangos galėtų duoti gražių vaisių. Baltų civilizaciją galima įsivaizduoti, kaip mozaiką, arba suskilusį į kelis gabalus veidrodį. Nors atskiros tos mozaikos dalys ir atrodo esančios savarankiškos kultūrine ir tautine prasme, jos ištiesų sudaro tik dalį visumos. Šita visuma, arba baltų civilizacija, ir yra viena iš didžiųjų Europos senbuvių kultūrų, kuri šiuo metu miega, kaip padavimuose miega kalno viduje mieganti kariuomenė. Šitokia baltų kultūros idėja gerokai skiriasi nuo filosofo S.Šalkauskio skelbtos lietuvių tautos kultūrinės programos - sintezuoti Rytų ir Vakarų kultūras. Baltų civilizacijos idėja kalba apie baltų kultūrų sintezę. Tokios sintezės arba baltų vienijimosi pastangų būta įvairių. Lietuvių ir latvių suartėjimo žingsniai buvo labiausiai tikėtini. Buvo net projektų sukurti Baltų - lietuvių ir latvių - bendrą valstybę, buvo kuriama aisčių vienybės ideologija. Bet šitos pastangos gana greitai išsekdavo. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ypač tarpukario nepriklausomybės metais, viršų ėmė tautinio atskirumo idėjos. Sovietiniu laikotarpiu, kai apie valstybingumą buvo mažiau galimybių galvoti, sustiprėjo folkloriniai judėjimai. Pakilo susidomėjimas etninėmis šaknimis ir gyvąja liaudies folklorine tradicija. Buvo pradėtos gaivinti senosios liaudies šventės, papročiai ir tradicijos. Štai tuomet suaktyvėjo lietuvių ir latvių bendravimas folklorinio judėjimo forma. Buvo susitinkama įvairių folklorinių švenčių, konferencijų ir festivalių metu pradėtos švęsti bendros vidurvasario šventės (Rasos ir Janio). Vyko gana intensyvus judėjimas lietuvių - pas latvius, o šių - pas lietuvius. Veikė lietuvių - latvių vienybės organizacijos.