Baltų Atlantida

Pastaruoju laiku apskritai valdžiai jaučiu vis stiprėjančią panieką, bet Vilniaus valdžiai, vadinamajai savivaldybei – ypač, o kai kurių jos organų ar padalinių tiesiog nekenčiu, ligi skausmo, kruvinai. Galbūt todėl, kad esu vilnietis nuo gimimo, ir man, kaip vilniečiui, kaip vienai iš gyvų Vilniaus ląstelių, per visus keturis su viršum, gal jau beveik penkis gyvenimo Vilniuje dešimtmečius niekada taip neskaudėjo kaip dabar.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

 Nauja laida !

Pradėsiu dar nelabai senu konkrečiu įvykiu, palietusiu mane itin asmeniškai.

Prieš mano langus žaliavo keturi gražūs, sveiki vidutinio amžiaus medžiai: kaštonas, liepa ir dvi tuopos, arba topoliai (šis pavadinimas ne rusų kilmės, jis remiasi lotyniškuoju pōpolus, jei tai argumentas prieš nepelnytą šių medžių niekinimą pastaruoju metu). Pavasarį sprogo, vasarą šlamėjo, rudenį spindėjo auksu. Tiesą sakant, ir butą įsigyjant šie medžiai buvo ne menkiausias argumentas. Ir štai vieną 2004 metų pavasario rytą pakirdau nuo benzininio pjūklo garso. Prišokau prie lango, ir lyg šaltu vandeniu perliejo: pjovė kaštoną. Kol užsimečiau striukę ir išbėgau laukan, iš jo tebuvo likęs plikas stuobrys, netrukus ir tas paverstas malkomis. O darbininkai su savo technika jau spietėsi apie vieną iš topolių. Aš puoliau tiesiai prie medžio, atsirėmiau nugara į kamieną ir pasakiau, kad jei pjaus, tai tik kartu su manim. Iš pradžių jie nustebo ir pasikvietė savo viršininkę, darbų vykdytoją, o kai ta ėmė ant manęs burnoti, kad aš trukdąs darbui ir turėsiąs jiems kompensuoti už prastovą, tai ir darbininkai neatsiliko: nuklojo riebiu „matu“ ir išsišaipė kaip tik mokėjo. Viršininkė iškvietė policiją, o aš mobiliuoju telefonu per draugus ir pažįstamus susiradau aukštesnę valdžią – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrių. Trumpai nupasakojau situaciją ir pasakiau, kad nesitrauksiu, kol atvažiuos. Po geros valandos malonaus bendravimo su darbininkais, jų viršininke ir dviem sutrikusiais policininkais sulaukėme atsakingų vyrų iš savivaldybės. Atvyko dviese. Vienas geraširdiškai kalbėjosi su manim, skundėsi, kaip sunku mieste sužiūrėti želdinius, kai kiekvienas savavališkai pjauna ką tik užsimano, dėkojo už pilietinį aktyvumą, o kitas tuo metu sukinėjosi aplink tuos bei tolimesnius medžius ir aiškinosi su pjovikais. Po kurio laiko vyrai iš savivaldybės išvažiavo, ir tada, man jau begrįžtant namo, priėjo minėta viršininkė ir pasakė: šitas tuopas mes būtume tik genėję, bet jeigu tu taip, tai dabar vieną visai nupjausim. Tik šyptelėjau, maniau, siunta iš nevilties, negali atleisti už „prastovą“. Ir vis dėlto dar sukurpiau prašymą nepjauti ir negenėti mums po langais medžių, surinkau laiptinės kaimynų parašus ir nunešiau į savivaldybę. Tačiau nė porai savaičių nepraėjus pareinu vienąsyk iš darbo ir... Topolio nebėra. Tik baltas, sveikut sveikutėlis kelmas rasodamas šviečia po langais. O ir likęs topolis taip nugenėtas, kad šakų likę tik virš penkiaaukščio stogo... Ir ne jis vienas – nugenėta, sužalota ir iškirsta kone pusė viso kvartalo medžių, tarp jų vaismedžiai, alyvos... Plyna dykvietė, palyginti su buvusia ištisa laja.

Dėl to kaštono paskui išsiaiškinau su gretimo namo gyventoju, pensininku, savo rankomis andai jį sodinusiu. Esą medis augo per arti dujotiekio. Bet, pasirodo, tokiu atveju esama dviejų galimybių: arba pjauti medį, arba tam tikru būdu „užblokuoti“ šaknis nuo vamzdžio pusės. Tik tai kainuoja. Bet medį pjauti irgi kainuoja! Kodėl pasirinkta pjauti medį, o ne blokuoti šaknis? Pagaliau aplinkinių namų gyventojai gal būtų susimetę tam šaknų blokavimui, bet ar kas klausė?

Paskui dar parašiau apmaudo ir pasipiktinimo laišką Miesto ūkio skyriui, bet gavau atsakymą (Nr. 60-(4382)-8977), neatitinkantį tikrovės, ir tapo aišku, kad galiu rašyti kiek tinkamas – valdininkai atsirašys, jie iš to duoną valgo. Mano mokesčių duoną, beje.

Nuo tos dienos negaliu ramiai pažvelgti pro langą – štai jau treti metai kaskart lyg iš naujo pjauna. Ir ne tik medžius, bet ir širdį. Ir širdis kaskart nevalingai keikte prakeikia pjovėjus, nuo sumanytojo ligi paskutinio vykdytojo, po triskart per dieną. Nes tai ne tik šlykštus gyvenamosios aplinkos sudarkymas, bet ir skaudus, skaudžiausias pažeminimas. Dabar iš patirties žinau, kad mes, Vilniaus gyventojai, miesto valdžiai – niekas, nebent kliūtis jos patologiškiems „projektams“.