Veliuona Spausdinti
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Sekmadienis, 07 Vasaris 2010 15:27

Veliuonos atsiradimas
1283 metais lietuvių kare su kryžiuočiais prasidėjo nuolatinių kovų etapas. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis savo „Prūsijos žemės kronikoje“ įrašė garsiuosius žodžius:
„1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Daugiau apie "Deivei Veliuonai" paminklą skaitykite:  http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=28364089

Pagrindinės kovos vyko palei Nemuno žemupį, kurio pilių sistema dar nebuvo pritaikyta tokioms kovoms. 1290 m. kryžiuočiai puolė Kolainių pilį (dabar – Jurbarkas). Pilies vadas Surminas atkakliai priešinosi. „Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo,“ – rašo Petras Dusburgietis. Pilis buvo apginta, bet, vos kryžiuočiai pasitraukė, Surminas paliko pilį. Kolainių pilis buvo per silpna gintis nuo tokių puolimų.
1291 m. balandžio 22 d. Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje. Iš pradžių naujoji pilis vadinta Junigeda, o nuo 1315 m. ji žinoma ir Veliuonos vardu, kuris ilgainiui įsigalėjo.
Veliuonos pilis tapo stipriausia pilimi Nemuno žemupyje. Jai teko atlaikyti pagrindinius kryžiuočių smūgius. Prie šios pilies sprendėsi Lietuvos valstybės likimas.
Lietuvių karas prieš kryžiuočius
Kryžiaus karai Pabaltijyje prasidėjo 1197 metų kryžiaus žygiu į Livoniją. Jau šio žygio metu vokiečių vadovaujama ekspansija Padauguvyje susidūrė su Lietuvos kariuomenės remiamu pasipriešinimu .Visą XIII amžių vyko kariniai susidūrimai tarp lietuvių ir vokiečių, o jų rezultatai nieko gero nežadėjo vokiečių riteriams. Šiaulių (1236), Durbės (1260), Karusės (1270) ir Aizkrauklės (1279) mūšiuose jie patyrė itin skaudžius pralaimėjimus. Tai padėjo galingam Vokiečių ordinui nuo 1237 m. sutelkti visą Pabaltijo nukariavimą savo rankose, bet kartu vertė jį atidėlioti platesnę karinę kampaniją prieš Lietuvą. Tačiau 1283 m. Pabaltijo nukariavimas buvo baigtas, liko tik Lietuva, tarsi pleištas įsiterpusi tarp Vokiečių ordino valdų Livonijoje ir Prūsijoje.
Tai buvo ilgiausias karas Europos istorijoje. Vokiečių ordino talkininkų būriuose Lietuvą aplankė visos Vakarų Europos šalių riteriai. Patys Vokiečių ordino riteriai buvo nuolat papildomi naujai užverbuotais nariais, o verbavimui Vokiečių ordinas turėjo tankų savo valdų tinklą Vokietijoje. Atrodė, kad Vokiečių ordino resursai neišsemiami. Tačiau Lietuva rado savo resursų šaltinį – susiskaldžiusios Rusios žemes, kurias buvo palyginti nesunku nukariauti ir rinkti čia karius kovai su kryžiuočiais. Taigi pasirodė, kad priešininkų jėgos yra apylygės, ir tai reiškė, kad kova bus ilga ir sunki.

Nors karas buvo vykdomas pagonių krikštijimo pretekstu, jo neužbaigė net Lenkijos karaliumi tapusio Lietuvos valdovo Jogailos 1387 m. įvykdytas Lietuvos krikštas. Net lemiama Lenkijos ir Lietuvos pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. dar galutinai nepalaužė kryžiuočių įkarščio ir planų Lietuvos sąskaita sujungti savo valdas. Tačiau, suvokęs, kad po didžiojo pralaimėjimo nebeturi jėgų priešintis, 1422 m. Vokiečių ordinas buvo priverstas sudaryti taiką su Lietuva bei Lenkija. 225 metus (1197–1422 m.) trukęs karas baigėsi. Iš jų 86 metai tenka pradiniam kovų etapui (1197–1283 m.), 128 metai – nuolatinio karo etapui (1283–1411 m.) ir 11 metų – baigiamosioms kovoms tarp Torunės ir Melno taikos sutarčių (1411–1422 m.).
 
Dviejų ideologijų susidūrimas

Kryžiaus karų epocha Vakarų Europoje buvo kraštutinės netolerancijos laikotarpis. XII a. šv. Bernardas Klervietis skelbė: „Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas“. Jis teologiškai pagrindė galimybę ir netgi būtinybę kurti vienuolių riterių ordinus – juos turėjo sudaryti „dvasininkai“, kurių pareiga – žudyti. Tokios ideologijos įkvėpti Vakarų Europos kilmingieji plūdo į pagalbą Lietuvą niokojančiam Vokiečių ordinui.
Lietuvos jėga slypėjo priešingoje ideologijoje. Kovų su Vokiečių ordinu metu Lietuva sukūrė savo imperiją tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Tai darydami Lietuvos valdovai tik ribotu mastu galėjo remtis karine jėga. Ne mažiau svarbi buvo diplomatija ir pagarba savo pavaldinių papročiams bei tradicijoms. Rusios kunigaikštysčių valdyti siunčiami Lietuvos kunigaikščiai priimdavo stačiatikių krikštą, o Lietuvos valdovas Gediminas (1316–1341) rašė: „[leidžiu], kad krikščionys garbintų savo Dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname Dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną Dievą“. Jis ir jo palikuonys visada pabrėžė, kad lietuviai kovoja ne prieš krikščionis, o gina savo tėvynę. Tačiau, kad tai įrodytų, jie turėjo laimėti karą.



Veliuona kovų liepsnose


Nuolatiniams kryžiuočių puolimams Veliuona priešinosi 76 metus (1291– 1367). Pirmą puolimą pilies gynėjai atlaikė dar jos statybos metu. Kryžiuočiai vėl puolė Veliuonos pilį 1292 m. birželį ir liepą bei 1293 m. žiemą ir liepą (abu pastaruosius kartus buvo sudeginti pilies papiliai).
Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (1295–1315), žinomi tik keturi Veliuonos puolimai. 1298 m. vėl buvo sudegintas Veliuonos papilys, o 1313 m. prie Veliuonos įvyko didelis laivų mūšis, kuriam vadovavo Veliuonos viršininkas Surminas. Kryžiuočiai buvo sumušti, bet žuvo Surmino brolis Skaldonis. 1315 m. rugsėjo 8 d. kryžiuočiai vėl sudegino Veliuonos papilį, o tų pačių metų spalio 12 d. antrą kartą sudegino jau atstatytą papilį, pagrobė daug gyvulių ir belaisvių.


Kovos dėl Veliuonos suintensyvėjo Gedimino (1316–1341) valdymo pradžioje. 1317, 1318 ir 1319 m. kryžiuočiai kasmet bandė paimti Veliuonos pilį, bet kiekvieną kartą jiems pavykdavo sudeginti tik jos papilį. 1320 m. lietuviai įveikė kryžiuočius Medininkų mūšyje, o 1322 m. Gediminas pradėjo derybas dėl krikšto su popiežiumi. Veliuona gavo atokvėpį, bet 1336 m. gegužę Vokiečių ordinas Nemuno saloje į rytus nuo Veliuonos pradėjo Marienburgą, o 1337 m., talkinamas Bavarijos kunigaikščio Henriko, netoli Veliuonos pastatė dvi pilaites, kurių priedangoje kitapus Nemuno pastatė stiprią Bajerburgo pilį. Ją buvo planuojama padaryti nukariautos Lietuvos sostine.
 
Pats Gediminas 1337 m. birželio 15 d. su stipria kariuomene puolė Bajerburgo pilį, bet po 22 apgulties dienų buvo priverstas atsitraukti. Bajerburgo apgulties metu žuvo nežinomas Trakų kunigaikštis. Naujuoju Trakų kunigaikščiu tapo Gedimino sūnus Kęstutis (1337–1382), kuriam teko pareiga koordinuoti karo su kryžiuočiais veiksmus lemiamų kovų laikotarpiu.
Paminklas Gediminui ant Veliuonos piliakalnio
Kovos dėl Bajerburgo tęsėsi. 1339 m. pradžioje kryžiuočiai vėl nesėkmingai puolė Veliuoną, bet jau 1344 m. buvo priversti patys sudeginti Bajerburgą ir perkelti jį toliau nuo Veliuonos. Tai buvo pirmoji Kęstučio pergalė. 1345 m. jis nušalino nuo valdžios neveiklų savo brolį – didįjį kunigaikštį Jaunutį (1341–1345), o į jo vietą pasodino kitą brolį Algirdą (1345– 1377), pats tapdamas antruoju žmogumi valstybėje.
1348 m. rugpjūtį kryžiuočiams pirmą kartą pavyko sudeginti Veliuonos pilį, bet jau kitais metais lietuviai ją atstatė. 1357 m. kryžiuočiai vėl nesėkmingai puolė Veliuoną, o 1360 m. jie tai darė net du kartus, bet pilies paimti neįstengė.
1363 m. balandį kryžiuočiai antrą kartą sudegino Veliuonos pilį ir nužudė pilies viršininką Goštautą, kuris pasidavė gelbėdamasis iš degančios pilies. Veliuona ir šį kartą buvo atstatyta, bet 1367 m. rugpjūčio 8 d. kryžiuočiai su didelėmis jėgomis vėl puolė Veliuoną, o jos gynėjai nusprendė patys sudeginti pilį ir pasitraukti. 1368 m. birželį kryžiuočiai Veliuonos papilio vietoje pastatė Marienburgo pilį. 1384 m. ją buvo sudeginęs Kęstučio sūnus Vytautas (būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis, 1392–1430), tačiau kryžiuočiai ją atstatė. Nemuno žemupį Lietuva prarado iki pat Žalgirio mūšio (1410).
1412 m. Vytautas atstatė Veliuonos pilį ir aprūpino ją 400 žmonių įgula, susidedančia iš įvairiausių tautų – lenkų, lietuvių, rusinų ir totorių. Atstatyta Veliuonos pilis tapo derybų su kryžiuočiais vieta – čia įvyko net 4 suvažiavimai (1416, 1418, 1420 ir 1423 m.). Paskutiniojo suvažiavimo metu Vokiečių ordino didysis magistras ratifikavo ilgą karą užbaigusią Melno taiką.
Veliuonos misija buvo atlikta. Tolesnis Veliuonos – valsčiaus centro ir miestelio – gyvenimas sukosi nebe apie pilį, o apie 1421 m. pastatytą bažnyčią. Veliuonos gyventojai tapo krikščionimis, tarsi patvirtindami dar Gedimino popiežiui rašytus žodžius: „Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai“. Tomas Baranauskas baranauskas@istorija.lt, www.istorija.net


Veliuona – Europos ir Pasaulio istorijos bei kultūros paveldas
Po 123 metų carinės Rusijos okupacijos Lietuva 1918 metais tapo nepriklausoma valstybė. Tautos nacionalinio atgimimo žadintojai Prof. Povilas Matulionis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Stasys Šilingas ir kiti visuomenės veikėjai, valstybės vyrai, bažnyčios atstovai, susirinkę laikinojoje sostinėje, Kaune 1921 metų pavasarį, įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją, kurios pavadinimas kvietė į būrį Tautos šviesuolius ir patriotus kilniems Lietuvos kūrimo darbams.
Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos žodžių „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemę, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ prasmė tuomet giliai suprasta ir perteikta Tautai. Su dideliu pasišventimu ir entuziazmu buvo atliekami krašto tvarkymo, želdynų ir parkų kūrimo, gamtos, kultūros paveldo apsaugos darbai, statomi paminklai. Iki 1940-ųjų buvo atstatomi visuomenės vertybiniai pamatai, bendruomeninio gyvenimo tradicijos, ugdoma tautinė savimonė ir patriotizmas, kurio nesugebėjo palaužti vėl net 50 metų užsitęsusi sovietinė okupacija.
Veliuona – draugijos vadovybės ir valstybės vyrų buvo labai apgalvotai ir toliaregiškai pasirinkta kaip svarbiausia Senosios Lietuvos daugiau kaip 200 užsitęsusių laisvės kovų ir pergalių vieta su Kryžiuočių ordinu XIII–XV a. 1925 m. birželio 28 d. Veliuonoje, ant draugijai priskirtų piliakalnių įvyko I-asis Tautos suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 6000 žmonių. Už lietuvių aukas buvo pastatytas ir atidengtas paminklas LDK Gediminui Gedimino kapo piliakalnyje ir išlieti pamatai didžiajam jo paminklui Ramybės piliakalnyje, į kuriuos įmūryta kapsulė su 37 visuomeninių organizacijų vadovų ir valstybės atstovų parašais ant pergamento po tekstu – priesaika Tautai: ant kokių vertybinių pamatų turi stovėti Lietuva, kad nuo šiol Veliuona tampa šventa vieta, kur pasisemti dvasinės stiprybės į tradicinį Tautos suvažiavimą atvyktume kasmet liepos mėn
 

LAST_UPDATED2