Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 74 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6021018

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Krikštai-kryždirbystės tradicija PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Paskendusi pasaulėžiūra
Antradienis, 29 Birželis 2010 02:25

Vienas ryškiausių, net išskirtinių lietuvių etninės kultūros reiškinių – kryždirbystės tradicija. 2001 m. ji įtraukta į pasaulio tautų nematerialiojo paveldo šedevrų sąrašą. Kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai yra mūsų tautodailės viršūnė. Tai ir religinio jausmo, ir žmogiškųjų godų, siekių, troškimų išraiška; drauge - grožio bei dermės su gamta pajauta.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kaipgi Lietuvoje atsirado ir tarpo šis fenomenas? Ornamentika ir simbolika sako, kad reiškinio ištakų reikėtų ieškoti tautos proistorės gelmėse, senojoje baltų kultūroje. Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje, pajūryje, taip pat Latvijos Kurzemėje (Kurše) iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai. Jie išpjauti iš storos lentos, išmoningai, o kartais gal ir kiek keistokai profiliuoti. Nidos miško kapinaitėse juos restauravo menininkas Eduardas Jonušas. Gražiai krikštai dera su gamta miško paunksmėje, o ypač įdomiai atrodo smėlio pustomų kopų fone. Jei toks paminklas buvo statomas vyrui, imtas „vyriškas“ medis - ąžuolas, uosis, beržas; jei moteriai - „moteriškas“ - eglė, liepa, drebulė. Moteriškieji krikštai dažnai apgaubti dviem lentutėmis, tad atrodo tarsi skarota eglutė. Kaip čia neprisiminti Eglės, žalčių karalienės, medžiais pavertusios savo vaikus...
Skirtingai nei daugelis kitų tradicinių memorialinių paminklų, krikštai neaukšti, retai viršijantys vieną metrą. Priežastys, kodėl kaip tik toks yra krikšto aukštis, galėtų būti šios. Krikštas - tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas - ir evangelikų tradicija. Toks paminklas buvo priimtinas besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškintų šios paminklo formos išlikimą Mažojoje Lietuvoje ir Kurše. Gamtinės sąlygos tikriausiai irgi tarė savo žodį: neaukštas paminklas geriau pritinka vėjų košiamai pustomų smėlynų žemei...
Krikšto lentos šonuose labai dažnai išpjaustoma paukščių. Tikėtina, kad čia vaizduotos gegutės, nes mitologijoje ši paukštė - likimo dievaitės Laimos - Dalužės įvaizdis. Todėl dainoje skamba:
„Ant jos kapužėlio žyd brunas bijūnėlis,
O ant krikštužėlio tup raiboji gegelė...“
Krikštuose daug ir kitokių simbolių: širdis - tai gailestis, užuojauta; gėlė - atminimas, meilė; žirgai ir žvaigždutės - kelionė į amžinybę, anapus; kryželis - išganymo viltis. Dar viena išskirtinė šių paminklų ypatybė buvo ta, kad jie statyti prie mirusiojo kojų. Rašydamas apie krikštus, Jonas Basanavičius taip aiškino: mitiškai mąstant, vėlė medžiu pakylanti į dangiškąsias sferas, dausas. Ir kiti tyrinėtojai - Pavelas Knyševas, Balys Buračas, Marija Gimbutienė - krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Juk daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį. Vėlesniais laikais religinių apeigų vieta tapo specialiai įrengti alkakalniai. Archeologai kai kuriuose yra aptikę aukų stulpų pėdsakų. Taigi akivaizdu, kad krikšto funkcijos kur kas platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose - archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus, ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti. Tačiau dažniausiai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio Medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę. Visatos modeliavimas tarsi padeda jį įveikti, lengviau persikelti į dangiškąsias pomirtinio gyvenimo sferas.
Krikštas įsiterpia į labai svarbią lietuviškųjų sakralinių objektų raidos seką: aukos stulpas - krikštas - koplytėlė medyje - koplytstulpis. Keičiantis ideologinei sistemai ir meninei išraiškai jų funkcija išlieka ta pati: tai maldos kelias dievopi.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: