Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 104 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6021588

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Baltų menas- archeologija PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Paskendusi pasaulėžiūra
Antradienis, 04 Rugsėjis 2012 15:58

Apie baltų meną
Prof. Libertas Klimka

Kiekviena tauta turi savo kilmės šaknis, tolimus protėvius ir jų kultūros paveldą. Šiandienos Europoje skandinavai sureikšmina savo kilmę iš vikingų, airiai – iš keltų, vokiečiai – iš germanų. Lietuviai ir latviai gali didžiuotis savo protėviais baltais, pabrėždami jų pasaulėjautos atspindžius šiuolaikinėje kultūroje. Pasaulis įdomus tautinių kultūrų skirtumais ir įvairove.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


Apie mūsų protėvių baltų materialinį bei dvasinį gyvenimą byloja piliakalnių, senųjų gyvenviečių, o ypač laidojimo paminklų archeologiniai radiniai. Baltiškasis savitumas matomas jau neolito keramikoje, gintaro ir kaulo dirbiniuose. Tačiau itin plačiai baltų meno stilius, labai skirtingas nuo kaimyninių etnosų sukurtųjų, ėmė skleistis senojo geležies amžiaus laikmečiu. Gavęs pradinį impulsą iš romėniškosios kultūros Gintaro keliu pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus, toliau rutuliojosi visai savarankiškai ir originaliai. Gana sparčią raidą sąlygojo ir paprotys kiekvienai kartai pasigaminti naują rinkinį metalo papuošalų. Atsigabenę žaliavų iš vidurio Europos, mūsų protėviai papuošalus liedavo savo piliakalniuose.

Kas būdinga baltų menui? Žalvario papuošalai yra stilizuoti, atsisakant realistinio gyvūnų ar augalų vaizdavimo, pakeičiant juos geometriniais bei simboliniais. Šie taikomosios dailės artefaktai - abstrahuota tikrovės recepcija. Pavyzdžiui, dažname papuošale galima įžvelgti saulės ir mėnulio ženklus, tačiau jie panaudoti modeliuojant pasaulį, kuriant erdvės ir laiko struktūras. Pagal dienos šviesulio tekos ir laidos kraštinius azimutus nustatomos pagrindinės metų šventės, sudarant kalendorinės sistemos pagrindą. Tai simbolizuoja ratas, sudalytas į aštuonias dalis. Nakties šviesulio fazių kaitą fiksuojant išskiriamos savaitės ir mėnesiai. Tai papuošale gali būti išreikšta mėnulinių pakabučių skaičiumi.

Lyginant su kaimyninėmis kultūromis, stebina aukštas abstrakcijos lygis. Tad galima tarti, kad jau ankstyvajai baltų kultūrai būdingas polinkis į simbolizmą. Tai baltiškąjį meną artina prie moderniojo. Įdomu, kad šis bruožas per tūkstantmečius išliko ir tradiciniame liaudies mene. Medinių buities daiktų dekoro ornamentuose, audinių raštuose, velykiniuose margučiuose nesunku įžvelgti pasaulio („tai, kas po saule“) modeliavimą, susiejantį laiką su erdve. Toks kultūros bruožų tęstinumas – tikrai retas, sąlygotas žemdirbiškos gyvensenos pastovumo.

Santūri šiaurietiška baltų kultūra siekė paprastos, raminančios sielą pasaulio harmonijos. Grožis baltams gyvavo simetrijoje, kurios meistrai laikėsi ne tik kurdami atskirą papuošalą, bet ir komponuodami juos ant drabužių. Beje, papuošalai turėjo ir praktinę paskirtį; tai neatskiriama kostiumo dalis - prilaikydavo skraistę, viršutinio rūbo rankogalius ar apykaklę. Todėl ir laidojama būdavo su visu jų rinkiniu.

Baltai papuošalus liedavo iš žalvario ir bronzos, kartais sidabro arba padengdavo alavo sluoksneliu. Tai ramių ir šiltų spalvų metalai. Iš skandinavų baltai pasiskolino ir meistriškai išplėtojo dirbinių puošybą vadinamaisiais štempeliais – raštas buvo tiesiog įmušamas metalo plokštelėje kalteliu iš vidinės papuošalo pusės. Kartu su šia technika atėjo ir ornamentas iš stilizuotų žvaigždelių, kurio įvairiausi pavidalai aptinkami ant baltiškų papuošalų. Senovės baltų auksakaliai buvo vieni pirmųjų, panaudoję metalo emaliavimo techniką. Spalvotu emaliu baltai puošė žiedus, ažūrines seges, apyrankes ir kitus dirbinius.

Baltų mene žmogaus atvaizdų pasitaiko labai retai. Ažūro papuošaluose žmogaus figūra pavirsta ornamentu; kartais vaizduojama tik galva su antakių linkiu ir nosimi. Net sunku įžiūrėti... Kur kas dažniau vaizduojami gyvūnai. Archeologai randa segių su žalčio ar žirgo galvos motyvais. Bėgant amžiams šie atvaizdai ima abstraktėti; galiausiai gyvūno galvutę galima atpažinti tik iš dviejų vos pastebimų duobučių, reiškiančių akis. O ausis galėjęs reikšti tridalis papuošalo užbaigos padalijimas jau tampa panašus į lelijos žiedą. Iš susipynusių žalčių - mitiškai sureikšmintų gyvių - susidėsto baltiškos svastikos ženklas, pasitaikantis segių formose. Toks ženklas simbolizuoja judesį, gal net dangaus skliauto sukimasį. Žalčio įvaizdį dažnai turi ir žiedai. Jie keliskart apsiviję pirštą, o vijų paviršius puoštas įrantėlėmis, primenančiomis žvynelius. Tai labai dažna įkapė, vienas populiariausių juvelyrinių dirbinių. Žiedas nurodo žmogaus socialinę padėtį visuomenėje, jo priklausymą kokiai nors grupei. Nešioti žaltį ant savo piršto reiškė įgyti jo apsaugą nuo visokių pavojų. Išskirtinai įdomūs yra ir žiedai su kryžme; jie randami turtingų moterų kapavietėse. Pasižymėdami menine nuovoka, baltai žiedus derindavo su kitais nešiojamais papuošalais – apyrankėmis, segėmis.

Kitas itin reikalingas baltiškajam drabužiui, tiek moteriškam, tiek ir vyriškam, papuošalas – smeigtukas. Būta labai įvairių: archeologų randami ąseliniai, trimito, grybo formos, su įvijomis, rozetinėmis, rutulinėmis galvutėmis, kauliniai, geležiniai. Šis įnagis, o kartu ir papuošalas naudotas visose aprangos dalyse: juo buvo galima susmeigti galvos apdangalą, sutvirtinti viršutinį drabužį. Smeigtukai su dviem sraigėmis puošta galvute – tikrasis baltiškas ir ilgiausiai baltų kraštuose nešiotas papuošalas, ypatingai mėgiamas žemaičių, kuršių ir žiemgalių moterų. Smeigtukai būdavo nešiojami poromis ar net per visą krūtinės plotį, jie tarpusavyje sujungti ažūrinėmis kabutėmis, įvairiausiomis grandinėlėmis, papuošti kabančiomis plokštelėmis ir spalvotais akmenėliais.

Tarp papuošalų išsiskiria pakabučiai, vaizduojantys fantastinius gyvūnus, pavyzdžiui, sausumos gyvį su žuvies uodega. Tikėtina, kad tai mitinę apsauginę galią turintys talismanai. Jie dažnai nešioti po kelis kartu, kad skambesys nuvytų piktąsias jėgas. O štai dailiai stilizuotas žiemgališkas žirgelio formos pakabutis tikrai išreiškia tūkstantmetę baltų raitelio ir žirgo draugystę, tiek daug padėjusią mūsų protėvių laisvės kovose.

Moderniosios sociobiologijos teorijos teigia, kad kultūriniai archetipai yra paveldimi ir genetiškai. Juk kiekvienos tautos žmonėms dažniausiai priimtini tam tikri garsų sąskambiai, patinka tam tikros spalvų dermės, toleruojami net elgsenos konkretūs tipai. Visa tai nulemta bendruomeninės socialinės patirties ir kultūros paveldo, ateinančių iš gyvensenos pobūdžio supančioje gamtoje. Ir labai čia svarbi yra laiko dimensija. O baltiškoji kultūra skaičiuoja tūkstantmečius savosios raidos.

Straipsnis publikuojamas iš : http://www.unikalu.lt/lt/prekes/senoves-baltu-papuosalai

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: