Baltų Atlantida

Saulės kelionių mitai ir saulės žirgai
„Lietuvių ,kaip ir daugelio kitų tautų, sakmės pasakoja apie Saulę, dieną važinėjančią po dangų ratais, o naktį plaukiančią valtele. Saulė važiuojanti žibančiame auksiniame, variniame, geležiniame arba moliniame vežime. Šie įvaizdžiai iki nesenų laikų išliko ypač piemenų dainose: „ Atvažiuoja saulula/variniais rateliais,/Masinžiniais bateliais,/Ugniniais arkleliais“ (Antalieptė) arba : „ Nuvažiuok, debesėl,/ Su dviračiais, su dviračiais,/ Atvažiuok, saulala,/ Su karieta, su karieta“, arba: „ Nuvažiuok, debesėlį,/ Sunkiuose ratuose,/ Atvažiuok, saulel,/ Rateliuose, rateliuose“
Po žiemos solicijos sugrįžtanti Saulė lietuvių liaudies dainose atvažiuoja iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius šyvais žirgais, nauju važeliu , auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, šikšnų ar šilko botagais. Per vasaros soliciją Saulė ryte išvažiuoja vežimu, pakinkytu pora baltų žirgų.
Saulės vežimas buvo žinomas baltams, tarp jų ir lietuviams. Mažojoje Lietuvoje VI a. Senkapyje ant rastos urnos pavaizduotas Saulės vežimas keturiais ratais, pakinkytas pora žirgų. Jį lydi keturi žmonės, kurių vienas stovi ant vežimo ir ranka prilaiko skritulį saulę iš vienos, o antrasis- iš kitos pusės. Panašus, greičiausiai Saulės, vežimas, traukiamas poros žirgų, pavaizduotas ir ant prieverpstės (1847m.,Bružų k.,Zarasų apskr).
Saulės važinėjimas po dangų žinomas ir kitoms tautoms.Latvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais , rusų saulė- margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų-vežimu, pakinkytu trimis žirgais : sidabriniu,auksiniu ir deimantiniu. Indų dievo Savitaro vežimas aukštas, margas, išpuoštas žemčiūgais ir auksu, traukiamas šviesių žirgų.
Varinis žalvario amžiaus Saulės vežimas iš Trundholmo (Danija) yra su trimis poromis ratų. Ornamentuotą vežimą su iš vienos pusės paauksuotu skrituliu –saule traukia žalvarinis žirgas. Saulės vežimą žinojo ir senieji Azijos gyventojai Gobio pietuose. Juo važinėjusi žalvario amžiaus žemdirbių ir gyvulių augintojų deivė Saulė.Saulės vežimas pavaizduotas ant akmens Ščeglove, prie Naugarduko, Karelijos petroglifuose ir kt.
Saulės vežimą primena ir vasaros bei žiemos solicijų apeigos. Per Jonines ant karties buvo deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže- vežimas (gardino apskr.). Ridenamas nuo kalnelių uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulės vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą. Pasisukus Saulei į žiemos pusę, ši susisiekimo priemonė naikinama. Vasarą Saulė važiuoja ratais , o žiemą- rogėmis. Liuetuvių žiemos solicijos apeiginėse dainose Saulė atvažiuoja rogėmis arba nauju važeliu.
Per žiemos išlydėji9mo ir pavasario sutikimo apeigas- Užgavėne- buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Motinėlę, Bobą, Morę ir pan. Kai kur šį stabą traukdavo ketvertas baltų žirgų. Galimas daiktas, kad šis paprotys susijęs su Saulės rigėmis ir ratais. Saulės kelionę ratais, rogėmis ir valtimi tyrinėjo mokslininkas A.Formazovas. Jo nuomone, Užgavėnių pasivažinėjimai po laukus rogėmis ir ratais, leidimasis rogutėmis ar geldomis nuo kalnelių sietinas su mitu apie Saulės kelionę minėtomis susisiekimo priemonėmis. Važinėjimais nuo kalnelių su gelda greičiausiai vaizdavo Saulės plaukimą valtimi, kuri yra seniausia susisiekimo priemonė. Lietuvių mitologinėse dainose minima Saulė, vakare sėdanti į aukso valtelę.
Lietuvoje buvo paplitęs paprotys Joninių naktį plaukioti upėse ar ežeruose gėlėmis ir vainikais išpuoštomis valtelėmis, kuriose buvo kūrenama ugnis. Tokių valtelių tekdavo matyti Vilniuje apie 1935 metus. Mitai apie Saulės kelionę valtimi įsipynė į daugelį žalvario amžiaus ir vėlesnių laikų meno kūrinių. Saulės valtis labai dažnai buvo vaizduojama lietuvių liaudies mene, ypač memorialiniuose paminkluose.
Po valties, o gal ir drauge su ja, atsirado rogės ir tik vėliau, apie IV-III tūkstantm. Pr. M. E.,-ratai. Todėl mitai apie Saulę, keliaujančią valtimi ar rogėmis, daug senesni už tuos, kuriuose Saulė keliauja ratais. Saulės valtis, rogės, ratai,taip pat ir apeiginis pasivažinėjimas, simbolizuojantis Saulės keliavimą, buvo žinomas daugelyje Senojo pasaulio kraštų. Apeiginis pasivažinėjimas turėjo garantuoti žmogui reikalingiausių augalų- javų ir linų- gerą derlių.“

Lietuvių liaudies tautosakoje ir dailėje iš seno dangaus fone buvo vaizduojami Saulės žirgai. Antai Mažosios Lietuvos lietuviai ( Kruglankių senkapiai, I-IV a.) į mirusiojo kapą dedamus puodus ar urnas, puošė žirgais dangaus fone drauge su Saule ir žvaigždėmis. Ir vėliau liaudies dailėje raitelis su žirgu buvo vaizduojamas tarp Saulės ir žalčių ar gyvačių.
Rašitiniuose šaltiniuose ir lietuvių mitologinėje tautosakoje minimi šventi balti žirgai, priklausiusieji deivei Saulei. Pasak P. Dusburgiečio, kai kurie dėl pagarbos savo dievams nedrįsdavo jodinėti ant tam tikro plauko žirgų: vieni- ant baltų, kiti- ant juodų ar dar kitokių. Šie žirgai laikyti dangaus dievų žirgais. Saulės žirgais galėjo būti tie, kurie gimdavo su kokiais nors ženklais, juos augindavę žyniai.
Mitologinėje tautosakoje balta kumelė ar žirgas laikomi stebuklingais. Jie esą apdovanoti nepaprastais sugebėjimais: galintys numatyti ateitį, daryti stebuklus, didvyriui padėti atlikti žygdarbius, moka kalbėti
 

Pranė Dundulienė-„ Lietuvių liaudies kosmologija“