Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 115 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6276897

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Rasų šventė- atgarsiai iš praeities (II-dalis) PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Paskendusi pasaulėžiūra
Trečiadienis, 17 Birželis 2009 12:00

Rasos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės ir kiti pavadinimai išsaugojo esminius šventės momentus, tačiau nebūtinai šiais žodžiais buvo vadinama visa šventė – galbūt tik tam tikra apeiga ar dalis. Bene pirmasis šią šventę Rasa pavadino T. Narbutas. J. Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu. Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.
Ilgiausių dienų apeigose garbinti Perkūnas, Lada.


Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.
Kodėl senosios Vilniaus kapinės – Rasų kapinėm vadinamos?


Rasos. Anot A. H. Kirkoro, dar XIX a. viduryje vilniečiai čia rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos šventės Rasų (kitaip – Kupolių, Joninių). "Kalvų apsuptame, didingų ąžuolų ir beržų svyruoklių apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-iosios vakarą čia susirinkdavo lietuvių ir lietuvaičių minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei baltus gaidžius, o merginos giedodavo deivės garbei giesmes, dažnai kartodamos priedainį: „Lada, Lada, Lada, didi mūsų deive". Anot A. L. Jucevičiaus (1846), "Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo. [Pastaba:] Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių. Tenai švento Jono Krikštytojo dieną skuba ne tiktai prastuomenė, Vytauto sostinės darbininkai ir amatininkai, prisiminti Lizdeikos laikų, bet ir aukštesnioji klasė eina pasižiūrėti į savo šeimynykščių apeigas, bet su tokiu nusiteikimu, su kokiu eitų žiūrėti dramblio arba šiaurės lokio".
Su Rasų švente siejama vietovės pavadinimo kilmė. J. Jurkšto nuomone, šis klausimas esąs atviras. Tačiau nauji duomenys apie Švento Jono akmenį, XIX a. pradžioje atsidūrusį Rasų kapinių teritorijoje, byloja už pirminę prielaidą.
Šis akmuo, A. Vojevodskaitės duomenimis, gulėjo ant kalvos, kur 1802–1807 m. buvo pastatyti Rasų kapinių kolumbariumai. Jis minimas keliuose Markučių dvaro atribojimo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje dokumentuose (пред камнем Светно Яским). Vėlesnis akmens likimas nežinomas. (Beje, iš Misionierių į Šv. Jono bažnyčios dispoziciją Rasų kapinės pateko 1844 m., todėl tokia akmens pavadinimo aiškinimo galimybė atkrinta;


Tuometei caro valdžiai reikėjo nugalėti Rasų tradiciją. Tai ir padarė šventoj vietoj kapines. Kapinėse per laužą juk nešokinėsi!
Lada, Leta - įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada, pagimdžiusi pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį.
Didžioji deivė Motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela tapo tarpininke tarp dangaus ir žemės. Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis. Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai. Vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.


Didžioji motina gimdytoja Lada labiausiai buvo garbinama per laiko atgimimo apeigas - pavasario ir vasaros šventes. Lietuviai, kuršiai ir latviai Lados garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis, gėlėmis ir rinko gydomąsias žoles. Jų pagerbimo dienomis žmonės nieko nedirbo, kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų, bet kėlė puotas, aukojo aukas. Vaikščiodami iš vieno namo į kitą, giesmėmis užkalbinėjimais prašė deivės, kad dygtų žolė, sektųsi lauko darbai, kad būtų geras derlius, kad merginos ištekėtų. Priedainyje kartodavo: "Ei, Lada! Ei, Lela!", priegiesmiuose dažni "lado", "ladum", "leliumai". Ladą ir Lelą lietuviai pagerbdavo pirmąkart išgindami gyvulius, pradėdami arimą ir sėją. Lada dainose buvo vadinama didžiąja deive, auksine boba ir pan.
Dailėje ji dažniausiai vaizduojama su iškeltomis į dangų rankomis, tarsi prašanti dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui. Per pavasario šventes jaunimas šokdavo “Lados ratelius” su iškeltomis į viršų rankomis. Didžioji deivė motina Lada dar vaizduojama ir stovinti su nuleistomis rankomis, t. y. rodanti į žemę su jau pribrendusiu derliumi. Tada žmonės deivei nešdavo pirmąjį įvairių javų ir vaisių derlių. Tuo baigdavosi pagrindinis jos kulto laikas.
Deivė Lela buvo vaizduojama trigalvė. Ją laikė tarpininke tarp žmonių ir dievų, tarp žemės ir dangaus.


Ilgainiui Lados ir Lelos funkcijos priartėjo prie žemės deivės Žemynos ir kitų vaisingumo bei derlingumo deivių. Tačiau dar ilgai gyvavo jų kultas. Deivių vardai išliko ir rusų bei kitų slavų apeiginių dainų priedainiuose: "Oi didi Lada!", nes jų garbinimas buvo išplitęs didelėje teritorijoje, kurioje kadaise gyveno baltų gentys, vėliau asimiliuotos slavų. Slavai perėmė baltų archainio ritualo šūksnį: "Didi Lada!".
Šios dievybės artimos graikų Ledai, Kretos-Mikėnų Latai, romėnų Ladonai. Jų kulto arealas buvo labai didelis – pradedant nuo Adrijos jūros tęsėsi iki Karnos, nuo Balkanų iki Baltijos jūros. Toks didelis kulto išplitimas rodo jo archaiškumą.

Visą straipsnį rasite:http://paliokas.blogspot.com/2007/07/vdvdv.html

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: