Baltų Atlantida

Deivė Kaupolė ir jos duktė Rasa
Prie archaiškų deivių, atėjusių iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų, priklauso Kaupolė, arba Kupolė, susieta su augmenijos suklestėjimu ir vegetacijos jėgų suaktyvėjimu.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Įdomus M.Pretorijaus pateiktas šiai mitinei būtybei pavadininti vardas yra Kaupolė. Kaupolės vardas galėjo sietis su krikščionių šventės pavadinimu Kupala (Krikštytojas), o Kaupolės vardas – su mitine būtybe ar deive, gausiai, su kaupu atnaujinančia augmeniją bei lemiančią jos suklestėjimą,kas būdinga vegetacijos suklestėjimo deivei. Vasaros solicijos metu renkami žolynai ( ramunės, janažolės ir kt.) pirmine prasme buvo vadinami Kaupolės žolynais, atnešančiais žmonėms sveikatą, laimę, ginančiais nuo visokių blogybių. Užmiršus Kaupolės šventės ir jos išaugintų žolynų prasmę,  šventė sutapatinama su Jono Krikštytojo švente, kaupolinėmis ar kupolinėmis pradėta  vadinti renkami žolynai, o jų rinkimas- kupoliavimu.
Kapsų merginos, kupoliaudamos dainuodavo epinę dainą, kurioje pasakojama Kupolei: „ Kas aš turėjau/ Netikrą motinėlę,/ Kupole!/ Kupole!/ Išvarė mane/ Avelių ganyti, Kupole ! Kupole!/ Išginus atsiguliau,/ Atsigulus užmigau,/Kupole! Kupole!/ Pabudau trečią dieną-/ Nei avelių, nei vilnelių,/ Kupole ! Kupole!” Prisiskynusios kupolių, grįždavo  į kaimą, kur pindavo vainikus ir jais puošdavo prie klojimo ar vartų padarytą kartį, vadinamą Kupolę. Apie panašios karties puošimą rašo ir M.Pretorijus ( XV a.), kuris sako, kad žemaičiai, nadruviai ir kiti . Per Jonines surinkdavo įvairių žolynų puokštę, kurią pririšdavo prie ilgos karties, su  linksmybe iškeldavo ir pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau buvę vežami  javai. Tokia kartis buvo vadinama Kaupole  (kitur jis rašo,- Kupole), o pati šventė- Kaupolės švente. Ta kartis stovėdavo, kol suveždavo javus. Tada nuimdavo nuo jos  žolynus, dalį jų sudėdavo su javais, kad jų pelės nesugraužtų. Kitą dalį laikydavo vaistams.
M.Pretorijus rašo, kad šeimininkė iš surinktų žolių atrinkdavo tiek žolynų, kiek yra šeimoje narių, ir užkišdavo už balkio palubėje. Kuriam skirtas žolynas žydėdavo, tas tikėjosi gyventi, o kurio nuvysdavo, manė , kad jis mirs.
Kaupolės vardas žinomas M. Valančiui, M.Katkui ir kt. Mažojoje Lietuvoje Kaupolės statymo paprotys buvo išlikęs dar ir XIX a. To krašto merginos nupintais vainikais apsukdavo kartį, vadinamą Kaupole, ją puošdamos plevesuojančiais kaspinais, lyg ji būtų moteriška dievybė. Pastatydavo ją kaimo gale, netoli rugių lauko. Paskui saugodavo, kad iki šventės pabaigos, t.y. dvi naktis ir vieną dieną, kad jos nepavogtų vaikinai. Besaugodamos Kaupolę, merginos dainuodavo kaupolines dainas, o išsaugotas Kaupolės gėles pasidalindavo. Buvo tikima, kad tie žolynai turi didelę gydomąją galią, jais esą galima apsisaugoti nuo piktų dvasių, raganų.
Dainoje Kaupolė, vadinama Kupolėle, kaip įasmeninta būtybė, skundžiasi, kad mergos ją nepagarbiai už viršūnių skina, pančiu suriša, šunimis pakinkytoje geldoje parveža, kiaulinyčioje padeda. Vėl Kaupolė džiaugiasi, kad kitos mergos pagarbiai ją išrauna iš šaknelių, suriša šilkų juosta, atveža šešiais žirgais, padeda už vario vartų.
Kas per būtybė buvo deivė Kaupolė, sunku pasakyti. Tačiau iš tautosakos, užrašytos XIX a. viduryje, ypač Baltarusijoje, kur išliko archainės lietuviškos tradicijos pas priėmusius baltarusių kalbą lietuvius, matyti, kad Kaupolė buvo laukų augmenijos deivė. Tai ypač ryškiai vaizduoja Pinsko apylinkių apeiginė daina, kur sakoma:  "Kupole, Kupole ! Kur tu žiemą žiemavojai, kur tu dabar praleidai vasarą? Žolėse kvepiančiose ar po gėle? " Kupolė atsako:" Žiemavojau pusnynuose, vasarą- žaidžiu žolynuose". Ši daina rodo Kaupolės aiškų santykį su augmenija, tarsi ji būtų augmenijos vegetacijos deivė, duodanti ir sauganti žalumynus, žiedus, gėles, suaktyvinanti vegetacijos jėgas.
Garbinta vasaros solsticijos apeigose Rasa buvo vaizduojama įasmeninta antgamtinė būtybe. Jos kultas išplaukė iš stebėjimo augančios augmenijos, vėliau- javų. Rasa nakties metu atgaivina karščio nuvargintą augmeniją. Todėl Joninių rytą, prieš Saulės patekėjimą, žmonės, apžergę šaką, apjodavo ratu aplink pasėlių lauką, nukrėsdavo rasą, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių. Kiti išbraidydavo rugių lauką, t.y. nukrėsdavo rasą, tikėdami tokiu būdu padidinti jų derlių. Juo didesnė Joninių rytą buvo rasa, tuo geresnio tikėjosi derliaus.

pagal Pranę Dundulienę