Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 83 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6212174

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Ugnelė-Gabija PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Krikščionybė ir senoji religija
Antradienis, 02 Birželis 2009 21:18

Gabijà (Gabėta, Gabjauja, Ugnija, Ugninė, Peleno deivė, Polengabija, Pelengabija, Matergabija) – lietuvių ugnies deivė. Deivę mini J. Laciskis, pateikdamas maldelę, kurioje prašoma nekibirkščiuoti ir nekelti pavojaus.  Deivės vardas tikriausiai eufemistinis. Vardas kildinama nuo „gaubti“, „dengti“.
Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės.
Kartais vaizduojama zoomorfiniu katės ar paukščio pavidalu. Vėliau Ugnies deivė buvo vaizduojama moterimi, apsirengusia raudonais drabužiais ar moterimi su sparnais. Krikščionybės laikais, įvedus ugnies kultą ir jos globėja paskyrus šventąją Agotą, Gabija buvo su ja sutapatinta. Patriarchato laikotarpiu daugelis dievų suvyriškinti. Taip atsiranda ugnies dievaitis Gabikis. Dar yra minimas dievaitis Kibirkščių Tratikas. Šis dievaitis išblėsinantis pirkelėje žiežirbas, tramdantis kibirkštis, saugantis, kad ugnis neuždegtų trobos.
Namų židiniui lietuviai ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi „klodavo“ patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Galvota, kad ugnis, kaip ir žmogus, po dienos darbo turinti nusiprausti. Todėl prieš paklojant žarijų patalą šalia būdavo paliekama švaraus vandens ugniai apsiprausti. Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai sutvarkyti žarijas, o apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Ugniai klodavo patalą ir ją apklodavo kasdien. Jeigu šeimininkė nepaklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavo ir kartais išeidavo iš savo šeimininkų namų, t. y. uždegdavo namus. Klojant ugniai patalą būdavo kalbamos maldos Gabijai ir pašoma, kad nepadegtų namų, būtų rami. Žiloje senovėje žmonės manė, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Dažniausiai už tokį nuskriaudimą ugnis stengdavosi atkeršyti. Užteršta ji turėjusi valytis, o besivalydama galėjusi sudeginti trobesius.
Namų židinį galėdavę užteršti žmonės, kurie buvo laikomi „nešvariais“ – įvairūs nusižengėliai. Itin nešvariais buvo laikomi įvykdę kokį nors nusižengimą prieš religiją. Kad būtų galima vėl bendrauti su tokiais žmonėmis, jie turėjo apsivalyti ugnimi, kuri esą nuplaunanti nusikaltimo dėmes. „Nešvariomis“ laikydavo ir moteris menstruacijų metu bei 40 dienų po gimdymo. Ugnį buvę galima užteršti ir metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant į ją, mindžiojant kojomis ar pan. Užterštą ugnį žmonės privalėjo „prausti“ – šlakstyti švariu vandeniu. Jeigu bekūrenant krosnį iškrisdavo žarijų ar nuodėgulių, tai juos suimdavo ir sudėdavo atgal. Iškritusios iš krosnies ugnies nespardydavo, nemindydavo kojomis, nes tai buvo laikoma dideliu nusidėjimu.
Gabijos ugnis galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro ugnies šaltinio, kuris simbolizavo amžinąją šviesos deivę Saulę. Senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Tai buvo atliekama per vasaros saulėgrįžos šventes, kai sukuriamas apeiginis laužas. Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą arba naudojant sukamą ratą ir šiaudines virves. Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo. Tikėta, kad židinio ugnies užgesinimas reiškia mirtį ir kad tai turi atsiliepti visos bendruomenės gyvenimui. Todėl židinys buvo stropiai saugomas, kad neužgestų. Pačios ugnies užgesimas buvo laikomas jos mirtimi. Ypač rūpestingai žiūrėta, kad namų židinys neužgestų per žiemos šventę, kai žemę gaubia tamsa ir šaltis. Žiemos šventė (trumpiausios dienos ir Saulės sugrįžimo proga) truko kelias savaites (vėliau sutapatinta su Kalėdomis). Žmonės tikėjo, kad tuo metu visur buvę pilna visokių antgamtinių baisybių ir įdėdavo į krosnį išdžiūvusio beržo pintį, kuri ilgai degdavo. Taigi per šventes būdavo namuose šventos ugnies, nešančios palaimą.


„ Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis- tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti- tai pasaulį kurti, gyvenimą“.
                                        Vydūnas
    Tu, Amžina Ugnie, būk maloni !
    Tu išklausyk manęs nakties tamsoj.
                Vydūnas
Aukuro ugnis- tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija- ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti.
Ugnies lytėjimas- šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L.Kšivickis „ Žemaičių senovėje“ ( 1928, p.85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusenusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (3)
kur?
3 Pirmadienis, 10 Vasaris 2014 16:03
kur gyvena gabija?
:)
2 Antradienis, 02 Lapkritis 2010 18:16
As tikrai gal nuo 3 metu klausiu mamos;
-kokia mano vardo reisme?
-ugnies deive.
-dziugu tai tada zeimena ir as busim avatares,ji valdys zeme. as ugni ;D
nezinanti
1 Trečiadienis, 23 Birželis 2010 13:37
nezinojau labai idomu kad as esu ugnies deive

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: