Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 19 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6170492

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Nežinoma lietuviškosios animacijos istorija PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Grožiniai kūriniai
Ketvirtadienis, 14 Spalis 2010 11:01


Seniai seniai, 1910–aisiais metais Viačeslavas Starevičius sukūrė pirmą animacinį filmą. Jo veikėjai buvo didžiuliai elniaragiai. Režisierius stebėdavo jų “žaidimus” Kauno Ąžuolyne – tačiau tai nufilmuoti buvo per mažai šviesos. Filmavimui tinkamoje aplinkoje elniaragiai nenorėdavo “vaidinti”, todėl V. Starevičius preparuodavo vabzdžius, padarydavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kinometografijos istorikų nuomone, taip gimė “Elniaragių kova” – pirmasis animacinis filmas. Jo autorystės gviešiasi prancūzai, lenkai, lietuviai (autorius dirbo Paryžiaus, Maskvos kino studijose, Lenkijoje) – tačiau Viačeslavas yra kilęs nuo Kėdainių, o “Kova” buvo nufilmuota Kaune. Beje, po premjeros menininkas dažnai buvo klausinėjamas, kaip jam pavyko išdresuoti vabalus.

V. Starevičius buvo šio filmo režisierius, operatorius, dailininkas. Jis buvo kviečiamas dirbti W. Disney’aus studijoje, tačiau pasiūlymo atsisakė, nes animaciniams filmams viską – nuo lėlių iki scenarijaus – kūrė pats, buvo autorinės animacijos šalininkas.

Daugiau kaip 20 metų išgulėjusi stalčiuose, greitai pasirodys Vytauto Mikalausko knyga “Stebukladarys iš Kauno”. Knyga vertinga ne vien archyviniais šaltiniais, bet ir tuo, kad studijuodamas Maskvoje, autorius susitiko su dar gyvais V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudininkais, panaudojo daug Rusijoje rastos informacijos. Deja, kelionei į Paryžių, kur iki savo mirties 1965 m. gyveno animatorius, knygos autoriui nebuvo leista nuvykti.

Prieš imdamasis animacijos, menininkas save išbandė įvairiose srityse: piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, 1909 m. sukūrė dokumentinį filmą “Prie Nemuno” (neišlikęs), kol galiausiai apsistojo ties animacija.

Po “Elniaragių kovos” V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: “Gražioji Lukanidė” (1912), “Žiogas ir skruzdėlė” (1913), “Lapinas Raneikis” (1939), “Paparčio žiedas” (1949). Visi filmai, nors kiek pavėluotai, vertinami kaip svarbus lietuvių menininko indėlis į pasaulio animacijos istoriją. Dabar V. Starevičiaus kūrybinį palikimą saugo Paryžiuje gyvenanti jo duktė Irena.

Nepelnytai pamiršta yra ir Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali dailininkė – animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors aplinkybės vertė dirbti ir gyventi Maskvoje (Rusijoje).

G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje (Kazachstane), kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos (Animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Diplomuota specialistė grįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje, bet, nesuradusi palaikymo, vėl išvyko į Maskvą. Čia ją noriai priėmė “Sojuzmultfilm” studija, kurioje Gražina kelerius metus dirbo dailininke – animatore. Pirmųjų filmų specifika (“Raudonoji gėlelė” – 1952 m.; “Drąsusis Pakas” – 1954 m.; “Auksinė antilopė” – 1954 m. ir kt.) lėmė, kad G. Brašiškytė pamėgo kūrinius, kuriems vaizdinės medžiagos ieškoti reikia muziejuose, parodose, senose knygose ir tiesiog gyvenime.

1955 m. debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme “Užburtas berniukas” (pagal S. Lagerlef pasaką “Nilso kelionės”). Jis dabar laikomas tarybinės multiplikacijos aukso fonde.

1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika “Gintarinė pilis”. 1961 m. jos filmas “Drakonas” (Pietryčių Azijos pasakų motyvais) Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – “Sidabrinio lotoso” prizu. 1963 m. sukurtas filmas “Tarakonas” buvo įvertintas “Geriausio metų filmo” prizu.

Kasmet išleisdama po filmą ar du, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus (“Norų išsipildymas” – 1957 m.; “Tolimosios salos paslaptis” – 1958 m.; “Mes ieškome juodulio” – 1969 m.; “Pasaka – nepasaka” – 1970 m.; ir kt.). Ji taip pat kūrė siužetus satyriniam kino žurnalui “Fitilis”.

G. Brašiškytė turėjo vertingiausią šio kino meno kūrybos savybę – paprastumą ir lakoniškumą, ir puikiai ja naudojosi. Kritikai įvertindavo jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo jos lengvą humorą, retas, neįtikėtinas situacijas. “Man patinka tie kūriniai, kur matau daug erdvės fantazijai, meninei išmonei. Ir, žinoma, kur yra vietos humorui, satyrai”, – sakė dailininkė.

G. Brašiškytė įvertino jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus, atvykusio į “Sojuzmultfilm” studiją mokytis, neabejotiną animatoriaus talentą. Dailininkė jį mokė ir rėmė kiek galėdama. Vėliau Zenonas sukūrė pirmąjį lietuvišką pieštą animacinį filmą “Vilkas ir siuvėjas” (1964 m.). Beje, pašauktas į Tarybinę Armiją, menininkas išėjo iš “Sojuzmultfilmo” ir negrįžo.

8 – tojo dešimtmečio viduryje iš 15–os Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos (Z. Tarakevičiaus filmas buvo kurtas ne studijoje, o gamyklos pagalbinėse patalpose Kaune). G. Brašiškytė, “Žinijos” draugijos pakviesta, skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Dar kartą siūlė savo paslaugas tuometiniams Kino studijos vadovams, tačiau pritarimo nesulaukė. Šiltu žodžiu vertindama tuometinius Lietuvos kino mėgėjų animacinius darbus, pastebėjo, kad jie negali atstoti profesionalų kūrybos. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: “Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją…” Dėl šios svajonės ji buvo pasiryžusi atsisveikinti su “Sojuzmultfilmo” kolektyvu, kuriam Gražina buvo dėkinga už daug kūrybingų metų. 1983 m. gegužės 10 d. G. Brašiškytė mirė Maskvoje.

straipsnis paimtas iš: www.lizdas.lt

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: