Kuršiai varnų niekada nevalgė Spausdinti
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Šeštadienis, 25 Liepa 2009 15:15


 
Prišaudytos maitėdos varnos Klaipėdos mero ir Seimo narių vaišėms


Po karo atvykėliai į Kuršių neriją kolonistai lietuviai ir rusai iš vieno kito likusio kuršio girdėjo, kad būk tai vietiniai gyventojai kuršiai valgė varnas, o jau mūsų laikais kai kas net nusprendė, kad tai būtinai privalo būti kuršių kulinariniu paveldu.
Dvėseliena mintančių varnų valgymą išradingi „kulinarai“ netgi į Klaipėdos Jūrų šventės valgiaraštį įtraukė, maitėdomis maitino Klaipėdos merą ir jo svečius iš Seimo ir Vyriausybės.
Uostamiesčio maitinimo įmonių savininkų sumanymas, tyčiojantis iš valdžios atstovų, seimūnų ir Klaipėdos merijos valdininkų, maitinti juos maitėdomis (taip pat dar galėtų supuvusiomis daržovėmis ir kiaušiniais, dvėseliena ir prasmirdusia žuvimi) yra sveikintinas, remtinas ir skatintinas įdiegti visose Lietuvos regionuose per didžiąsias šventes, – kaip valdininkai tautai, taip ir tauta jiems!!!
Jau valgiusiems ir besiruošiantiems kitose Kuršių nerijos festivaliuose ir Jūros šventėse prisišveisti varnienos, galiu pasakyti, kad senovėje nei lietuviai, nei juo labiau kuršiai niekada nevalgė varnų (Corvus corone) ir juodvarnių arba kranklių  (Corvus corax), nes visiems buvo žinoma, kad tai yra maitėdos paukščiai, galintys užkrėsti ne tik paukščių, bet ir baisiuoju žmonių maru.

 
            
    Maitėda - juodvarnis, kranklys                Maitėda – pilkoji varna  
                        
          
Kuršių nerijoje gyvenę kuršiai kopininkai nuo senų senovės mityboje vartojo daug vandens ir pakrantės paukščių ir, ko gero, nė vienas Lietuvos regionas neturi tiek receptų, kaip pasiruošti maisto atsargoms ir valgių iš laukinės paukštienos: ančių, žąsų, laukių, vandens vištelių, kaip tai mokėjo daryti Kuršių nerijos autochtonai – kuršiai kopininkai. O kiek visokiausių gardumynų kuršiai mokėjo gamintis iš griciukų, kirlikų, perkūno oželių, sėjikų, stulgių, tilvikų, tulikų ir aibes kitų pakrančių paukščių, kurie (kol dar išmintimi nežibantys Neringos miesto savivaldybės valdininkai nebuvo užpylę betonais ir taip sunaikinę gamtinę autentiką bei pakrančių florą ir fauną) didžiausiais būriais bėgiojo Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėse. Šiuos paukščius ne taip lengva būdavo sumedžioti, kita vertus, medžioklę, kaip ir žvejybą, netgi nuo XVII amžiaus griežtai reglamentavo įstatymai bei jų vykdymą prižiūrėdavo valdžios paskirti inspektoriai. Laukinius paukščius būdavo galima medžioti tik išperėjus ir išauginus vadas. Retas kuršis kopininkas medžiodavo ir tai dažniausiai lanku, kilpine arba timpa. Tik vėliau vienas kitas turtingesnis kuršis medžioklei įsigijo orinius šautuvus.


      

Tulikai (Tringa totanus)                              Varnėnas (Saturnus vulgaris)       


Kitas dalykas – varnėnai. Debesys varnėnų praskrisdavo virš Kuršių nerijos ir pastabūs kuršiai matė bei nustatė praskrendančių varnėnų poilsio vietas.
Kuršių nerijoje gyveną kuršiai kopininkai nuo senų senovės iki praėjusio amžiaus specialiais žemėje užmaskuotais, šaute iššaunančiais ir staigiai paukščius apdengiančiais tinklais gaudydavo būriais per Kuršių neriją traukiančius rudenį išskrendančius gerai įmitusius, riebius varnėnus, - jų prisisūdydavo kubiluose.

Kuršiai, kai Krantas, Rasytė, Nida, Juodkrantė tapo pripažintais kurortais vokiečiams, tuoj pat perprato vasarotojų egzotikos troškimą bei naivumą ir pradėjo jiems siūlyti nebe varnėnus, kurių reikėdavo nemažai prigaudyti ir nupešti, bet didesnius paukščius


         
                       Kovas                                                           Kuosa

kuosas (Corvus monedule) ir kovus (Corvus frugilegus) (bet jokiu būdu ne varnas ar kranklius!!!).  Tačiau, kad ir kaip grietinėje su prieskoninėmis žolelėmis troškintum kovą ar kuosą, vis vien ji turi savo specifinį aromatą bei skonį, kuris daugeliui žmonių sukelia apetitą nežadinančias asociacijas, o šiandien, paragavus tokios paukštienos atgaivinami prisiminimai apie ne taip senai kooperatyvų laikais pakelėse parduodamus katienos ir šunienos šašlykus ...


Na, o pamario gyventojams, kurių tarpe išliko tik vienas kitas autochtonas (kuršiai žemininkai varninių paukščių negaudė, nes augino vištas, petardas, antis, žąsis, net ir kalakutus), iš kitų Lietuvos kraštų į seniau kuršių gyvenamas ir jiems svetimas vietas subėgus, nieko nežinantiems ir neišmanantiems apie kuršių kulinarinį paveldą, noriu priminti, kad kuršiai kopininkai nors ir neaugino arba mažai augino naminių paukščių, gyvulių (nebent vienas kitas antis ar aveles), mokėjo maisto atsargas ruoštis iš šalia esančių ir augančių gėrybių: įvairiausių žuvų ir vėžiagyvių (ungurių, nėgių, sturių, perpelių, lydekų, pūgžlių, ešerių, starkių, karšių, kuojų, lynų, ožkų, raudžių, žiobrių, gružlių, šamų, vėgėlių, alsių, bretlingių, menkių, strimelių, stintų, plekšnių, otų, builių, ciesorių, jūrų velnių, tobių ir t.t.), miškų gėrybių, žvėrienos ir laukinės paukštienos.
Tik gilioje senovėje prieš 300 metų badų ar marų metais sėliai, (gyvenantys Šiaurės-Rytų Lietuvoje (dalis sėlių yra sulietuvėję, kita dalis – sulatvėję), 40 paukščių dienos proga kiaušiniaudavo pavasarį atskrendančių kuosų ir kovų lizduose (mat tą dieną pagonims reikėdavę suvalgyti keturių skirtingų paukščių kiaušinius), o pirmąją apsiplunksnavusią kuosų ar kovų vadą (jaunus paukštukus) maisto atsargoms pritrūkus, bet ir tai tik po gavėnios, maistui vartojo, karų badmečiais net atsargas žiemai darydavosi.
Su varniniais paukščiais yra kaip su grybais: kas neskiria raudonosios musmirės nuo raudonikio, Patujaro plaušabūdės nuo kelmučio, žalsvosios musmirės nuo pievagrybio, tas savo rinktų grybų prisivalgęs patekimą į dausas savanoriškai pasigreitina.
Jei jau be paukščių Kuršių nerijoje šiandien nebeapsieinama, tai neimkite patys valgyti ir kitų valgydinti maitėdomis varnomis, - nesveika, o ir maru galima užsikrėsti, nes varniniai paukščiai yra maro nešiotojai. Jei šių dalykų nežino jūsų higienos ir sanitarijos specialistai, tai greitai pasaulyje išgarsėsite, kaip naujos maro epidemijos platintojai Europoje. Tada tikrai pas jus niekas iš turistų nevažiuos, o ir jūsų pačių kažin kas ar beliks...

     
Einis (Otids tarda) – galėtų tapti Kuršių nerijos puošmena paukščiu-simboliu

Lietuvoje jau auginami fazanai, kalakutai, putpelės, stručiai ir kiti jums žinomi paukščiai. Norite naujų dalykų, - pradėkite auginti nuo senų senovės Lietuvoje valgomus paukščius einius (Lietuvoje būdavę ypatingai dažni, bet per savo patiklumą ir tingumą skraidyti jau senai išnaikinti. Dar XX amžiaus pradžioje būdavo sutinkami Pietų Lietuvoje). Tai labai dideli, kalakuto dydžio paukščiai. Patinai gali sverti net iki 16 kg. Patelė perpus mažesnė. Nors gerai skraido, bet netrikdomi tai daro retai.
Galite veisti ir auginti kurtinius, tetervinus, balandžius, strazdus, žvirblius arba senovėje bajorų ypač mėgiamus maistui gulbes ir povus (kažin ar su tuo sutiktų gamtos ir paukščių globėjai?). Bus ir nauda, ir naujiena, ir užsienin galėsite eksportuoti, medžioklės ir valgymo festivalius organizuoti.

Kuršių nerijos gyventojai – kuršiai kopininkai turėjo žymiai geresnes žvejybos sąlygas, negu Baltijos jūros pakrantėje gyvenantys kuršiai žemininkai, nes siaučiant audroms Baltijos jūroje, žvejoti galėjo Kuršių mariose, o esant audringoms marioms, galėdavo išbėgti į jūrą. Tiesa, tada neužterštose mariose ir jūroje žuvies siausdavo tuntai, - dar šiandien senesni žmonės prisimena net pokario laikų neįtikėtinus žvejų laimikius.
Kuršių pakrantes nugulusius vėžius, gružlius, neįkeliamus į valtis šamus, lydekas, sunkiai vieno vyro panešamas menkes, tinklaičius išdraskančius dešimtkilograminius ungurius.

           
Keptas šalvis                      Pyragas su žuvimi                  Rūkytos strimelės

Šilutės turguje žalių ungurių kibiras 1965 metais kainavo 10 rublių, Nidos restorane rūkytas ungurys – 3,00 rub. O 1960 metais Palangos „Žuvėdros“ poilsio namuose, kuriuose poilsiaudavo Lietkoopsąjungos darbuotojai labiausiai nemėgiamas patiekalas būdavo rūkytas ungurys, nes jį patiekdavo kiekvieną mielą dieną pietų užkandžiui...
Kuršiai geriausiai iš baltų genčių mokėjo gamintis valgius iš įvairiausių miško gėrybių: ajerų (žuvims prieskoniuoti, džemui), asiūklių (žali arba kepti valgomi vietoje riešutų),  balandų (apkepų, sriubų, troškinių, netgi duonos miltams), dilgėlių (sriuboms, blyneliams, apkepams, ypač su žuvimi, troškiniams), kerpenų (duonai, košėms), kiaulpienių (salotoms, sriuboms, troškiniams, kavai, midui), kiečių (kepamų laukinių paukščių įdarui), rūgštynių (sriuboms, troškiniams, košėms), paparčių (pumpurai kepimui), šeivamedžių (saldžioms sriuboms, sultims, arbatoms, uogienėms, kepiniams), šermukšnių (duonai, papločiams, pyragų įdarams, marmeladams, tyrėms, padažams, sultims), nekalbant apie visiems žinomas miškų uogas, vaisius bei grybus.
Bet apie tai ir apie tikrą kuršišką žuvienę kitame straipsnyje.
 Melnragė, 2007 vasara

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
valge valge
2 Pirmadienis, 12 Rugpjūtis 2013 18:27
skaitykite- http://www.visitneringa.com/lt/main/know/traditions/crowhunt

kursiai valge, o pacioje Lietuvoje ponai varniukus valge; net iki siol varniukus saudo.
ir kitose tautose buvo iprasta ziemai pasisudyti laukiniu pauksciu.
O gal vis dėl to valgė
1 Pirmadienis, 04 Liepa 2011 14:17
Pats mačiau kažkada per TV (jau tikrai seniai) pokalbį su kažkokia šimtamete senučiuke iš Kuršių Nerijos, dar atsimenančia kaip kuršiškai kalbėti, kuri pasakojo kaip jas gaudė, kaip sūdė bačkose ir galų gale pasakė, kad ir dabar iš varnos ir žąsies rinktųsi varną. Nes skaniau. O ir vienam Ventės Rago restorane kabo labai apetitingos nuotraukos, kur žvejas varnai kaklą kanda. Atrodo, buvo ne taip romantiška, kaip čia aprašyta.
yvComment v.1.20.0