Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 12 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5916660

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kas yra blynai,blyneliai ir sklindžiai ( I -dalis) PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Trečiadienis, 29 Liepa 2009 18:03

Blynai – archaiškiausias ir sakrališkiausias lietuvių valgis

 
Archeologinių kasinėjimų duomenys rodo, kad žmonės gamindavosi alų net prieš 8000 – 9000 metų. JAV Pensilvanijos universiteto antropologų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad alų žmonės pasigamino netgi anksčiau už duoną, o ši atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas. Tuo remdamiesi, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad gal būt alaus atradimas pakeitė žmonijos raidą: matyt jis paskatino neolito laikotarpio klajoklius atsisakyti medžioklės ir žvejybos ir pasirinkti žemdirbystę ir sėslų gyvenimo būdą.
Taigi, visose senovės civilizacijose yra randami alaus pėdsakai. Artimųjų Rytų šalyse alus buvo gaminamas iš miežių ar kviečių, Azijoje iš ryžių, Afrikoje iš sorgų ir sorų,  Amerikos žemyne iš kukurūzų.
Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6000 metų senumo dantiraščių rašytose molinėse lentelėse rašoma, kad šumerai alui gaminti naudojo miežių salyklą: daigintus grūdus rupiai sumaldavo, sumaišydavo su trupučiu vandens ir minkydavo tešlą, iš kurios kepdavo papločius. Iš sulaužytų miežinių ir kvietinių papločių gamindavosi misą ir po to alų, kurį vadino sikaru. Raižytose lentelėse vardijamos net 16 skirtingų miežinio ir kvietinio alaus rūšys. Vėliau susiprato iškepti nuo raugo likusius tirščius –  taip bus atsiradusi duona, kuri buvo skanesnė ir skalsesnė, nei neraugintos tešlos papločiai. Tačiau pietiniuose kraštuose besivystančiose civilizacijose (Tarpupio, Uratu, Egipto, Senovės Graikijos) rauginiai papločiai ir duona neprigijo, matyt tam buvo nepalankios klimatinės sąlygos ir atitinkami žmonių virškinimo ypatumai bei sveikatos dalykai. Kaip bebūtų, pietų kraštuose įsigalėjo prėskas paplotis, - nerauginė duona, kurią iki šiol kepa visos piečiau mus gyvenančios tautos.
Azijoje kinai taip yra atradę ryžių alų – sakė. Gali būti, kad iš ryžių misos tirščių kinai ir bus mėginę keptis blynus, bet literatūroje apie kinų rauginius ryžių blynus bent aš nieko neradau.
Archeologiniai tyrimai taip pat rodo, kad indoeuropiečių baltų genčių gyvenamose teritorijose žemdirbyste nuo Volgos iki Baltijos jūros jau buvo užsiimama daugiau nei keturi tūkstančiai metų.
Naujasis akmens amžius - neolitas (IV - II tūkstm. pr. Kr.) - sąlygojo tolesnį gamybos tobulėjimą, primityvios žemdirbystės atsiradimą. Neolitinės gyvenvietės Kernavėje yra Pajautos slėnyje, pušyne prie Neries, Semeniškėse abipus Kernavės upelio. Gyvenvietės kūrėsi ir prie Pragarinės ežero bei kitose vietose.
Žalvario amžius (II tūkstm. pr. Kr. - I tūkstm. pr. Kr. vid.) baltų žemėse prasideda su žalvario panaudojimu, o greitai ir jo gamybos įsisavinimu. Tuo laikotarpiu pagrindiniu maisto šaltiniu tampa ne medžioklė, žvejyba ar gamtos gėrybių rinkimas, o gyvulininkystė ir žemdirbystė. Auginami kviečiai ir miežiai, laikomos kiaulės, stambūs ir smulkūs galvijai, arkliai.
Lietuva tankiau buvo apgyvendinta maždaug prieš tris tūkstančius metų. Tą rodo piliakalniai. Naujojo akmens amžių darbo įrankių rasta nedaug, o žalvario (XVI–VI a. pr. Kr.) – dar mažiau. Taigi pastoviai daugiausia žmonių apsigyveno geležies amžiuje (V a. pr. Kr. – I a. po Kr.). Vid. neolito darbe įrankiai: medinės lazdos, kauliniai raginiai ir akmeniniai kirviai, peiliai, kapliai. Tai kaplinės žemdirbystės laikotarpis, kuomet žemės ūkio darbus daugiausia dirbo moterys. Vyrai medžiojo, žvejojo, rinko maistui tinkamus augalus. Pamatę, kad išdegintame miško plote geriau auga kultūriniai augalai, pirmiausia degino lapuotynus. Labiausiai paplitę augalai I tūkst. pr. Kr. buvo kanapės ir soros. Vėliau paplito miežiai, kviečiai, žirniai, lęšiai, pupos. Neolito pabaigoje deginami miškai, o išdegintuose plotuose 3–4 metus auginami javai, vėliau plotas 20–40 m. paliekamas dirvonuoti. Žemė dažniausiai įdirbama geležiniais įrankiais. Tai lydiminės žemdirbystės laikotarpis. I–IV a. atsirado tobulesnė miškinė dirvoninė žemdirbystė, kuomet, viename lauke išdeginus mišką, javai auginami 6–8 m., o kitas laukas 8–12 m. dirvonuodavo. Tik I tūkst. pab. atsirado pūdiminė trilaukė žemdirbystė: vienas plotas apsėjamas, o du pūdymuoja. Taip buvo iki Valakų reformos (1557 m.).
Tad ir blynai baltų gentyse buvo mokami gamintis. Leidžiu sau galvoti, kad pirmasis blynas bus buvęs iškeptas netyčia, kai tingiai moteriškei surūgo miltsriubė, kurią šiaip išpilti nebūdavo galima, o tik aukoti dievams ir ypač garbinamai ugniai. Gal geras šliūpsnis bus užtiškęs ant įkaitinto akmens ir taip gavęsis pirmasis blynas.
Baltai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Vieni tik lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui.
Kitos indoeuropiečių tautos, ypač žymiai jaunesnės už  baltus, pav., anglai taip pat naudoja žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja ir pačios jauniausios tautos rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „Die Pflinse“, „Blinze“, norveguose „pannekake“, angluose į „pancake“, prancūzuose į “crepe“, italuose „frittela“ ir pan.
Rusai kepti blynų nemokėjo, nes ir negalėjo jų mokėti kepti iki tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. Slavų gentys blendinio darytis nemokėjo ir jo gamybos išmoko tik atsikraustę į baltų gyvenamąsias vietas prieš kokį tūkstantį metų. (Nors iš tiesų rusų tautos atsiradimą reikėtų skaičiuoti nuo Ivano Kalitos laikų). Jie taip pat perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą  „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t.y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona, bandos, ragaišiai, pyragai ir bandelės. Blynai kepami tik iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“.
Kai kurie kulinarijos diletantai, rusiškose tradicijose išugdyti etnologai mėgina įrodinėti, kad, atsieit, blynai yra atsiradę tik Rusijoje, kaip apeiginis specialus Užgavėnių valgis. Jei taip, tada Rusijoje turėtų būti ne „масленица“, о „блиница“, - iš tiesų „масленица“ buvo paskutinė riebaus maisto vartojimo diena, po kurios sekdavo ilgas stačiatikių pasninkas. Aplamai stačiatikių tikyboje metuose net 290 dienų būdavo pasninkaujama, todėl ir rusų virtuvė buvo pati prasčiausia ir neturtingiausia, turinti ypatingai mažai savo nacionalinių patiekalų.
Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“,- virtinius su įvairiais daržovių, žuvienos, grybų, paukšienos, mėsos, įdarais – (aukštaičiai dar savaip vadino virtinius iš uogų ir vaisių - švilpikais, nes kandant jie „švilpdavo“, virtinius iš  mėlynių, vaivorų ir vyšnių „šaltanosiais“, nes jie virti pamėlynuodavo). Rusai savo virtinių - „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš ugrofinų – komių.
Lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y. blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadinimai yra skolinti iš lietuvių, čekų, vėliau ir italų kalbų .

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: