|
Blynai – archaiškiausias ir sakrališkiausias lietuvių valgis
Archeologinių kasinėjimų duomenys rodo, kad žmonės gamindavosi alų net prieš 8000 – 9000 metų. JAV Pensilvanijos universiteto antropologų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad alų žmonės pasigamino netgi anksčiau už duoną, o ši atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas. Tuo remdamiesi, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad gal būt alaus atradimas pakeitė žmonijos raidą: matyt jis paskatino neolito laikotarpio klajoklius atsisakyti medžioklės ir žvejybos ir pasirinkti žemdirbystę ir sėslų gyvenimo būdą.
Taigi, visose senovės civilizacijose yra randami alaus pėdsakai. Artimųjų Rytų šalyse alus buvo gaminamas iš miežių ar kviečių, Azijoje iš ryžių, Afrikoje iš sorgų ir sorų, Amerikos žemyne iš kukurūzų.
Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6000 metų senumo dantiraščių rašytose molinėse lentelėse rašoma, kad šumerai alui gaminti naudojo miežių salyklą: daigintus grūdus rupiai sumaldavo, sumaišydavo su trupučiu vandens ir minkydavo tešlą, iš kurios kepdavo papločius. Iš sulaužytų miežinių ir kvietinių papločių gamindavosi misą ir po to alų, kurį vadino sikaru. Raižytose lentelėse vardijamos net 16 skirtingų miežinio ir kvietinio alaus rūšys. Vėliau susiprato iškepti nuo raugo likusius tirščius – taip bus atsiradusi duona, kuri buvo skanesnė ir skalsesnė, nei neraugintos tešlos papločiai. Tačiau pietiniuose kraštuose besivystančiose civilizacijose (Tarpupio, Uratu, Egipto, Senovės Graikijos) rauginiai papločiai ir duona neprigijo, matyt tam buvo nepalankios klimatinės sąlygos ir atitinkami žmonių virškinimo ypatumai bei sveikatos dalykai. Kaip bebūtų, pietų kraštuose įsigalėjo prėskas paplotis, - nerauginė duona, kurią iki šiol kepa visos piečiau mus gyvenančios tautos.
Azijoje kinai taip yra atradę ryžių alų – sakė. Gali būti, kad iš ryžių misos tirščių kinai ir bus mėginę keptis blynus, bet literatūroje apie kinų rauginius ryžių blynus bent aš nieko neradau.
Archeologiniai tyrimai taip pat rodo, kad indoeuropiečių baltų genčių gyvenamose teritorijose žemdirbyste nuo Volgos iki Baltijos jūros jau buvo užsiimama daugiau nei keturi tūkstančiai metų.
Naujasis akmens amžius - neolitas (IV - II tūkstm. pr. Kr.) - sąlygojo tolesnį gamybos tobulėjimą, primityvios žemdirbystės atsiradimą. Neolitinės gyvenvietės Kernavėje yra Pajautos slėnyje, pušyne prie Neries, Semeniškėse abipus Kernavės upelio. Gyvenvietės kūrėsi ir prie Pragarinės ežero bei kitose vietose.
Žalvario amžius (II tūkstm. pr. Kr. - I tūkstm. pr. Kr. vid.) baltų žemėse prasideda su žalvario panaudojimu, o greitai ir jo gamybos įsisavinimu. Tuo laikotarpiu pagrindiniu maisto šaltiniu tampa ne medžioklė, žvejyba ar gamtos gėrybių rinkimas, o gyvulininkystė ir žemdirbystė. Auginami kviečiai ir miežiai, laikomos kiaulės, stambūs ir smulkūs galvijai, arkliai.
Lietuva tankiau buvo apgyvendinta maždaug prieš tris tūkstančius metų. Tą rodo piliakalniai. Naujojo akmens amžių darbo įrankių rasta nedaug, o žalvario (XVI–VI a. pr. Kr.) – dar mažiau. Taigi pastoviai daugiausia žmonių apsigyveno geležies amžiuje (V a. pr. Kr. – I a. po Kr.). Vid. neolito darbe įrankiai: medinės lazdos, kauliniai raginiai ir akmeniniai kirviai, peiliai, kapliai. Tai kaplinės žemdirbystės laikotarpis, kuomet žemės ūkio darbus daugiausia dirbo moterys. Vyrai medžiojo, žvejojo, rinko maistui tinkamus augalus. Pamatę, kad išdegintame miško plote geriau auga kultūriniai augalai, pirmiausia degino lapuotynus. Labiausiai paplitę augalai I tūkst. pr. Kr. buvo kanapės ir soros. Vėliau paplito miežiai, kviečiai, žirniai, lęšiai, pupos. Neolito pabaigoje deginami miškai, o išdegintuose plotuose 3–4 metus auginami javai, vėliau plotas 20–40 m. paliekamas dirvonuoti. Žemė dažniausiai įdirbama geležiniais įrankiais. Tai lydiminės žemdirbystės laikotarpis. I–IV a. atsirado tobulesnė miškinė dirvoninė žemdirbystė, kuomet, viename lauke išdeginus mišką, javai auginami 6–8 m., o kitas laukas 8–12 m. dirvonuodavo. Tik I tūkst. pab. atsirado pūdiminė trilaukė žemdirbystė: vienas plotas apsėjamas, o du pūdymuoja. Taip buvo iki Valakų reformos (1557 m.).
Tad ir blynai baltų gentyse buvo mokami gamintis. Leidžiu sau galvoti, kad pirmasis blynas bus buvęs iškeptas netyčia, kai tingiai moteriškei surūgo miltsriubė, kurią šiaip išpilti nebūdavo galima, o tik aukoti dievams ir ypač garbinamai ugniai. Gal geras šliūpsnis bus užtiškęs ant įkaitinto akmens ir taip gavęsis pirmasis blynas.
Baltai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Vieni tik lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui.
Kitos indoeuropiečių tautos, ypač žymiai jaunesnės už baltus, pav., anglai taip pat naudoja žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja ir pačios jauniausios tautos rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „Die Pflinse“, „Blinze“, norveguose „pannekake“, angluose į „pancake“, prancūzuose į “crepe“, italuose „frittela“ ir pan.
Rusai kepti blynų nemokėjo, nes ir negalėjo jų mokėti kepti iki tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. Slavų gentys blendinio darytis nemokėjo ir jo gamybos išmoko tik atsikraustę į baltų gyvenamąsias vietas prieš kokį tūkstantį metų. (Nors iš tiesų rusų tautos atsiradimą reikėtų skaičiuoti nuo Ivano Kalitos laikų). Jie taip pat perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t.y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona, bandos, ragaišiai, pyragai ir bandelės. Blynai kepami tik iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“.
Kai kurie kulinarijos diletantai, rusiškose tradicijose išugdyti etnologai mėgina įrodinėti, kad, atsieit, blynai yra atsiradę tik Rusijoje, kaip apeiginis specialus Užgavėnių valgis. Jei taip, tada Rusijoje turėtų būti ne „масленица“, о „блиница“, - iš tiesų „масленица“ buvo paskutinė riebaus maisto vartojimo diena, po kurios sekdavo ilgas stačiatikių pasninkas. Aplamai stačiatikių tikyboje metuose net 290 dienų būdavo pasninkaujama, todėl ir rusų virtuvė buvo pati prasčiausia ir neturtingiausia, turinti ypatingai mažai savo nacionalinių patiekalų.
Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“,- virtinius su įvairiais daržovių, žuvienos, grybų, paukšienos, mėsos, įdarais – (aukštaičiai dar savaip vadino virtinius iš uogų ir vaisių - švilpikais, nes kandant jie „švilpdavo“, virtinius iš mėlynių, vaivorų ir vyšnių „šaltanosiais“, nes jie virti pamėlynuodavo). Rusai savo virtinių - „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš ugrofinų – komių.
Lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y. blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadinimai yra skolinti iš lietuvių, čekų, vėliau ir italų kalbų . Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas Laukite tęsinio
|
