Baltų Atlantida

Pasaulyje valgomuosius ledus atrado kinai

Iki mūsų dienų išlikusiose kinų sieninėse freskose, taip pat rašytiniuose šaltiniuose, poezijoje randama, kad kinų virėjai juos gamino daugiau nei prieš 3000 metų. Tais laikais ledais gaivinosi tik turtingieji, nes jų gamybai buvo reikalingas ledas arba sniegas, kurį šiauriniai kinai  ruošdavo iš tikro upių ir ežerų ledo, o pietiniai atsigabendavo iš kalnų ledynų. Kinų ledinis desertas, sniego arba smulkinto ledo mišinys su kvapių apelsinų, citrinų gabalėliais ir granato grūdeliais tirpo burnoje ir tikriausiai būtent jis savo gaivinančia vėsuma skatino intelekto didėjimą ir jausmų aštrumą net tokiam didžiam minties galiūnui kaip Konfucijus, kuris patetiškai aprašė šio šalto gardėsio skonį ir aromatą.
Kinai valgomųjų ledų gaminimo paslaptis ilgus šimtmečius slėpė ir saugojo. Tačiau jau gilioje senovėje Indijos aukštuomenė valgydavo kulfi, - egzotinių vaisių gabalėlius, atšaldytus ir sumaišytus su kalnų ledynų ledų gabaliukais. Galima manyti, kad iš indų valgomųjų ledų gamybos paslaptis bus perėmę ir Senovės Tarpupio valstybės, Bizantija, Persija, Aukso orda, Otomanų imperija, arabų valstybės, Senovės Egiptas, - visi Artimųjų, Vidurinės ir Tolimųjų rytų kraštai mokėjo gamintis gaivinantį gėrimą charab (sharba, sharvati, sorbet, šerbet).
Senojoje Urartų valstybėje, o vėliau ir Didžiojoje Armėnijos karalystėje armėnų karaliams ir didikams šerbetas būdavo daromas su šventojo armėnams kalno Ararato sniegu, tad šerbetu puotų metu galėdavo mėgautis tik išrinktieji ir tik per didžiąsias religines šventes. Beje, Aleksandras Makedonietis (356-323 m p.m.e.), užkariavęs ir sukūręs didžiausią monarchiją nuo Viduržemio jūros iki Indo upės, būtent Armėnijoje vietoje alyvų aliejaus pradėjo naudoti sezamų aliejų ir, kaip rašo jo metraštininkai, paragavo armėniško šerbeto, kurį paskui jo kulinarai turėdavo gaminti kasdien ir jam, ir jo puotaujantiems svečiams. Aleksandro Makedoniečio žygių į Persiją ir Indiją liudininkai teigia, kad po to net ir žygių metu jam būdavo patiekiamas sniegas, sumaišytas su vynu arba pienu, medumi ir vaisių sultimis.
Izraelio karalius Saliamonas savo laiškuose aprašo mėgavimąsi šaldytomis sultimis derliaus nuėmimo metu. Arabai sugalvojo tokį gaivinantį desertą – labai atsargiai, kad nepažeistų lukšto, ištuštindavo paukščių kiaušinius, į lukštą įpildavo medumi saldinto rožių lapų nuoviro ir užkasdavo visai nakčiai į sniegą. Mūsų eros VIII amžiuje į Meką traukdavo kupranugarių karavanai, pakrauti švariausio sniego nuo Sirijos kalnų viršūnių.

Antikoje 377 m. pr. m. e. gaivinantį patiekalą, pagamintą iš vaisių ir uogų sulčių ir ledų, pakankamai detaliai aprašė graikų gydytojas ir filosofas Hipokratas. Hipokratas besigydantiems anų metų sanatorijoje Koso saloje rekomendavo sveikatai stiprinti sniegą, sumaišytą su vaisių sultimis ir „šventuoju saldumu“ – medumi.
Romos Imperijos klestėjimo laikų rašytiniai šaltiniai aiškina, kad Romos aristokratams puotose būdavo duodami sniegu arba ledu atšaldyti, arba į ledą įšaldyti vaisiai ir uogos. Žymusis Romos kulinaras Apicijus savo knygoje „Apie kulinarijos meną“ būtent ir aprašo šių šaldytų gardėsių gaminimo receptus. Turtinguose antikiniuose namuose populiarus valgomųjų ledų patiekalas buvo meduje virti persikai su ledo gabaliuku vietoje kauliuko. Romoje, kaip ir antikinėje Graikijoje, presuotą kalnų sniegą laikydavo duobėse, po storu šakų, drobių ir žemių sluoksniu. Yra aprašyta, kaip despotas imperatorius Neronas, sužinojęs, kad yra pasibaigusios sniego atsargos, apimtas vieno iš nuolatinio pasiutimo priepuolių, įsakė vergams išsirikiuoti vienas prie kito nuo aukščiausių Apeninų kalnų iki imperatoriškosios virtuvės Romoje, perduodant iš rankų į rankas indus su kalnų viršūnių sniegu. Sniegą, pasiekusį kelionės tikslą, iš karto maišė su rožių vandeniu, medumi ir vaisiais, ir tiekė puotos dalyviams. Valgomųjų ledų istorijos puslapiuose savo žymų pėdsaką paliko persai, o iš jų ir arabai – jų išradimas tai gaivinantis gėrimas „charab“, - šiuolaikinio šerbeto prototipas. Tai buvo šaldytų vaisių arba vaisių tyrių mišinys su medumi.
Viduramžiuose šis receptas pateko į Siciliją, o su maurais į Ispaniją ir Portugaliją,  ir nuo to laiko transformavosi į „granite“, tokį populiarų pietų Europoje net mūsų dienomis. Tačiau kai kurie Europos kulinarijos istorikai valgomųjų ledų recepto pirmenybę suteikia ne graikams, ne romėnams, ne siciliečiams, ne ispanams arba portugalams, o XIII amžiaus keliautojui italui Markui Polui (1254-1324), kuris iš kelionės po Centrinę ir Pietų Aziją bei Kiniją atvežė į Veneciją 1292 metais mongolų chano Kubla-chano padovanotą valgomųjų ledų receptą. Šis šaltasis gardėsis taip sužavėjo Venecijos dodžus, kad jo gamybos receptą paskelbė valstybine paslaptimi, o šios paslapties išdavikams grėsė San-Andželo pilies kalėjimas. Pilies kalinimo kameros buvo palėpėje, kurios stogas buvo dengtas švino lakštais. Saulėje švinas taip įkaisdavo, kad nelaimėliai kaliniai mirdavo nuo saulės smūgio. Daugybė visiškai nekaltų žmonių žuvo San-Andželo kalėjime, neišsilavinusiems Venecijos dodžams nė nenutuokiant, kad ir Sicilija, ir daugelis kitų Italijos valstybėlių dar nuo Romos imperijos laikų mokėjo gamintis valgomuosius ledus.
Kai kurie rašantys apie kulinariją taip pat teigia, kad valgomųjų ledų receptą į Prancūziją būsianti atvežusi Florencijos didikų Medičių dukra Marija Mediči, Prancūzijos karaliaus Henriko IV (1553-1610) žmona. Šis faktas jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra užfiksuotas. Antra vertus, jei valgomųjų ledų receptus turėtų didikų dukra, tai jau būtų nesąmonė, nes to meto didikai o juolab damos virtuvėse tikrai ne tik nesidarbuodavo, bet ir net neužeidavo.