Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 55 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5853830

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Valgomųjų ledų atsiradimo istorija Lietuvos kulinarijoje PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Pirmadienis, 30 Lapkritis 2009 20:02

 

 

Pasaulyje valgomuosius ledus atrado kinai

Iki mūsų dienų išlikusiose kinų sieninėse freskose, taip pat rašytiniuose šaltiniuose, poezijoje randama, kad kinų virėjai juos gamino daugiau nei prieš 3000 metų. Tais laikais ledais gaivinosi tik turtingieji, nes jų gamybai buvo reikalingas ledas arba sniegas, kurį šiauriniai kinai  ruošdavo iš tikro upių ir ežerų ledo, o pietiniai atsigabendavo iš kalnų ledynų. Kinų ledinis desertas, sniego arba smulkinto ledo mišinys su kvapių apelsinų, citrinų gabalėliais ir granato grūdeliais tirpo burnoje ir tikriausiai būtent jis savo gaivinančia vėsuma skatino intelekto didėjimą ir jausmų aštrumą net tokiam didžiam minties galiūnui kaip Konfucijus, kuris patetiškai aprašė šio šalto gardėsio skonį ir aromatą.
Kinai valgomųjų ledų gaminimo paslaptis ilgus šimtmečius slėpė ir saugojo. Tačiau jau gilioje senovėje Indijos aukštuomenė valgydavo kulfi, - egzotinių vaisių gabalėlius, atšaldytus ir sumaišytus su kalnų ledynų ledų gabaliukais. Galima manyti, kad iš indų valgomųjų ledų gamybos paslaptis bus perėmę ir Senovės Tarpupio valstybės, Bizantija, Persija, Aukso orda, Otomanų imperija, arabų valstybės, Senovės Egiptas, - visi Artimųjų, Vidurinės ir Tolimųjų rytų kraštai mokėjo gamintis gaivinantį gėrimą charab (sharba, sharvati, sorbet, šerbet).
Senojoje Urartų valstybėje, o vėliau ir Didžiojoje Armėnijos karalystėje armėnų karaliams ir didikams šerbetas būdavo daromas su šventojo armėnams kalno Ararato sniegu, tad šerbetu puotų metu galėdavo mėgautis tik išrinktieji ir tik per didžiąsias religines šventes. Beje, Aleksandras Makedonietis (356-323 m p.m.e.), užkariavęs ir sukūręs didžiausią monarchiją nuo Viduržemio jūros iki Indo upės, būtent Armėnijoje vietoje alyvų aliejaus pradėjo naudoti sezamų aliejų ir, kaip rašo jo metraštininkai, paragavo armėniško šerbeto, kurį paskui jo kulinarai turėdavo gaminti kasdien ir jam, ir jo puotaujantiems svečiams. Aleksandro Makedoniečio žygių į Persiją ir Indiją liudininkai teigia, kad po to net ir žygių metu jam būdavo patiekiamas sniegas, sumaišytas su vynu arba pienu, medumi ir vaisių sultimis.
Izraelio karalius Saliamonas savo laiškuose aprašo mėgavimąsi šaldytomis sultimis derliaus nuėmimo metu. Arabai sugalvojo tokį gaivinantį desertą – labai atsargiai, kad nepažeistų lukšto, ištuštindavo paukščių kiaušinius, į lukštą įpildavo medumi saldinto rožių lapų nuoviro ir užkasdavo visai nakčiai į sniegą. Mūsų eros VIII amžiuje į Meką traukdavo kupranugarių karavanai, pakrauti švariausio sniego nuo Sirijos kalnų viršūnių.

 

 

 

Europoje valgomuosius ledus žinojo senovės graikai

Antikoje 377 m. pr. m. e. gaivinantį patiekalą, pagamintą iš vaisių ir uogų sulčių ir ledų, pakankamai detaliai aprašė graikų gydytojas ir filosofas Hipokratas. Hipokratas besigydantiems anų metų sanatorijoje Koso saloje rekomendavo sveikatai stiprinti sniegą, sumaišytą su vaisių sultimis ir „šventuoju saldumu“ – medumi.
Romos Imperijos klestėjimo laikų rašytiniai šaltiniai aiškina, kad Romos aristokratams puotose būdavo duodami sniegu arba ledu atšaldyti, arba į ledą įšaldyti vaisiai ir uogos. Žymusis Romos kulinaras Apicijus savo knygoje „Apie kulinarijos meną“ būtent ir aprašo šių šaldytų gardėsių gaminimo receptus. Turtinguose antikiniuose namuose populiarus valgomųjų ledų patiekalas buvo meduje virti persikai su ledo gabaliuku vietoje kauliuko. Romoje, kaip ir antikinėje Graikijoje, presuotą kalnų sniegą laikydavo duobėse, po storu šakų, drobių ir žemių sluoksniu. Yra aprašyta, kaip despotas imperatorius Neronas, sužinojęs, kad yra pasibaigusios sniego atsargos, apimtas vieno iš nuolatinio pasiutimo priepuolių, įsakė vergams išsirikiuoti vienas prie kito nuo aukščiausių Apeninų kalnų iki imperatoriškosios virtuvės Romoje, perduodant iš rankų į rankas indus su kalnų viršūnių sniegu. Sniegą, pasiekusį kelionės tikslą, iš karto maišė su rožių vandeniu, medumi ir vaisiais, ir tiekė puotos dalyviams. Valgomųjų ledų istorijos puslapiuose savo žymų pėdsaką paliko persai, o iš jų ir arabai – jų išradimas tai gaivinantis gėrimas „charab“, - šiuolaikinio šerbeto prototipas. Tai buvo šaldytų vaisių arba vaisių tyrių mišinys su medumi.
Viduramžiuose šis receptas pateko į Siciliją, o su maurais į Ispaniją ir Portugaliją,  ir nuo to laiko transformavosi į „granite“, tokį populiarų pietų Europoje net mūsų dienomis. Tačiau kai kurie Europos kulinarijos istorikai valgomųjų ledų recepto pirmenybę suteikia ne graikams, ne romėnams, ne siciliečiams, ne ispanams arba portugalams, o XIII amžiaus keliautojui italui Markui Polui (1254-1324), kuris iš kelionės po Centrinę ir Pietų Aziją bei Kiniją atvežė į Veneciją 1292 metais mongolų chano Kubla-chano padovanotą valgomųjų ledų receptą. Šis šaltasis gardėsis taip sužavėjo Venecijos dodžus, kad jo gamybos receptą paskelbė valstybine paslaptimi, o šios paslapties išdavikams grėsė San-Andželo pilies kalėjimas. Pilies kalinimo kameros buvo palėpėje, kurios stogas buvo dengtas švino lakštais. Saulėje švinas taip įkaisdavo, kad nelaimėliai kaliniai mirdavo nuo saulės smūgio. Daugybė visiškai nekaltų žmonių žuvo San-Andželo kalėjime, neišsilavinusiems Venecijos dodžams nė nenutuokiant, kad ir Sicilija, ir daugelis kitų Italijos valstybėlių dar nuo Romos imperijos laikų mokėjo gamintis valgomuosius ledus.
Kai kurie rašantys apie kulinariją taip pat teigia, kad valgomųjų ledų receptą į Prancūziją būsianti atvežusi Florencijos didikų Medičių dukra Marija Mediči, Prancūzijos karaliaus Henriko IV (1553-1610) žmona. Šis faktas jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra užfiksuotas. Antra vertus, jei valgomųjų ledų receptus turėtų didikų dukra, tai jau būtų nesąmonė, nes to meto didikai o juolab damos virtuvėse tikrai ne tik nesidarbuodavo, bet ir net neužeidavo.



LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
............
2 Šeštadienis, 09 Sausis 2010 21:15
puiku, kad atsiranda tokių žmonių, kaip p.Vincentas Sakas, kuris tyrinėja senovės lietuviu mitybą, atkasa senovinius receptus. manau tik dėka tokių žmonių, turime progą atgaivinti senovišką autentišką lietuvišką virtuvę. Sėkmės jums, p.Sakai!
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ek
1 Sekmadienis, 06 Gruodis 2009 22:24
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas - Didelis melagis.

Pažiūrėkit:

http: //giedrius-v.livejournal.com/7
7872.html?thread=726064


Be to jo net vardas netikras.

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: