|
Puslapis 1 iš 8 2010 - Tigro
Metai...
Mažiau mėsos – daugiau sveikatos !!!
Lietuvos kulinarinis paveldas
LIETUVIŠKI MIESTIEČIŲ ADVENTO, ŠVENTŲJŲ KŪČIŲ IR KALĖDŲ VALGIAI IR GĖRIMAI Kūčių – virsmo stalas - senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki žydiškos krikščionybės Lietuvoje priėmimo. Todėl negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, kiaušinių, o jei laikytis senovės nuostatų, net ir žuvies, sviesto, jokių pyragų, bandų, bandelių, saldžių kepinių.
Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių su kanapių arba sėmenų aliejumi. Ant stalo dėdavo įvairias giras, saldes, standžius avižų kisielius. Vėlesniais laikais (apie XVI amžių) atsirado aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.
Žuvis, silkė, tai greičiau žydiškai krikščioniškos virtuvės įtaka.
Suprantama, ant Kūčių stalo neturėtų būti valgių iš bulvių, valgių su majonezu, kečupu, pomidorų padažu. Jokių blynų, blynelių ir sklindžių.
Kalėdos - jau kita šventė. Galima dėti keptą žąsį, įdarytą obuoliais (antį, kalakutą, vištą, povą, gulbę ar šiaip kokią jerubę). Galima pasigaminti patiekalų iš bulvių. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai, keičiasi ir valgiai...
Tradicinė lietuviška „Kūčia“
Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė), gaminamas iš kviečių grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš kviečių, pupų, žirnių ar miežių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”. Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”.
Daugiau skaityti: http://www.vydija.lt/kalendorius/gruodis/Kucios_Zarskaus.htm
Stiklinę kviečių grūdų nuplaukite ir pamerkite nakčiai. Kitą dieną išvirkite, kol suminkštės, kelis kartus keičiant vandenį. Grūdus nukoškite ir ataušinkite. 100g aguonų nuplaukite, nuplikykite, 2 kartus permalkite mėsmale. Aguonų masę išmaišykite su 100g medaus, 50g kapotų riešutų, 50g kapotų migdolų. Ant virtų kviečių aguonų masę užpilkite tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėjus grūdai sukietėja ir tampa neskaniais.
Bernardinų purus žuvies pyragas
Advento metu sekmadieniais daugelis miestiečių Lietuvoje kepdavo purų žuvies pyragą – apkepą, ant jų stalų patekusį iš bernardinų vienuolynų. Tiesa, vienuoliai į šį pyragą būtinai dar dėdavo peletrūnų, todėl žuvies pyragas pasižymėjo savo išskirtiniu skoniu ir aromatu.
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 3 4 5 6 7 8 Sekantis > ir >>
|
