Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 20 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6077076

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Gintaras ir Lietuva PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šalia istorijos
Ketvirtadienis, 26 Rugpjūtis 2010 23:15

    Gintaras yra 360-285 mln. metų  istoriją skaičiuojantis organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Jis taip pat - stebuklingas gamtos kūrinys, dar gilioje senovėje viliojęs žmogų savo grožiu ir paslaptingumu. Gintaras neatsiejamas nuo Baltijos jūros, jos pakrantėse įsikūrusių genčių ir neabejotinai  nuo mums visiems brangaus Lietuvos vardo.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

    Įvairios tautos gintarą vadino ir tebevadina  skirtingai. Kalbininkai bene lengviausiai paaiškina vokišką  Bernstein, sudarytą iš brenen -  „degti” ir Stein - „akmuo“. Kitose kalbose gintaras vadinamas rovsteen (daniškai), rafr (islandiškai), raf (švediškai), meripihka, pihkakivi (suomiškai), merivaig (estiškai), elektron (graikiškai), sacal (egiptietiškai), hobo (mongoliškai), fu-po (kinietiškai ), kehribar, kihlibar (turkiškai), hilibar (serbiškai) ir t.t. Ieškant žodžio gintaras etimologijos, artimai suskamba  rusiškas jantar, užfiksuotas raštuose 1551 m. Pagal vieną iš versijų jis yra kildinamas iš gintaras. Artimiausias mums vengrų žodis gyantar, beje, kažkada vengrų kalboje turėjęs gintaro prasmę, nors dabar belikusi „pušų sakų“ prasmė. Kalbininkas B. Larinas įrodinėja, kad vengrų, lotynų, lietuvių ir rusų kalbų žodis gentaru, gintaras, jantar nėra skolintas nė iš vienos tos kalbos, o paimtas iš vietinių   „pamariečių” genčių, rinkusių gintarą senų senovėje.
„O, paklausykit vakarais, / Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais / Gelmės nematomoji sauja... „
(Maironis)
     Nuo amžių  glūdumos gintaro grožis ir mistika žadino žmonijos vaizduotę. Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji saulėtoji gamtos dovana ir  kūrė apie jos atsiradimą įvairius padavimus bei mitus, kuriuose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė. Poetiška legenda apie gintaro kelionę iš Baltijos jūros gelmių  į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį gimė ir tikros gintaro istorijos nežinojusioje pamaryje gyvenusioje liaudyje. Pasak padavimo, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios, karštos bei tragiškos meilės vaisius -  sudaužytų gintaro rūmų skeveldros ir jūros deivės ašaros,  dievui Perkūnui ją nubaudus už meilę paprastam žvejui. Todėl gintaras skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio meilė.
     Pirmą kartą gintaras paminėtas  X a. pr. m. e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie geltonąjį gintarą gaudo. Gintaras plačiai buvo žinomas  Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjęs romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57-apie 120 m.) 1 a. rašytame savo veikale „Germania“  rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii):„Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis [...] Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“.
    Kiekviena tauta, gyvenanti Baltijos pajūryje, gintarą laiko nacionaliniu turtu,  savo kraštą vadina „gintaro kraštu“. Gintaro santykio su žmogumi istorija – tai Baltijos kraštų kultūros istorijos dalis. Gintaras yra įaugęs į tautų kultūrą, meną ir buitį.  Apie gintaro paplitimą ir Baltijos jūros pakrantėse  gyvenusių žmonių pagarbą jam rodo 6000 metų senumo tradicijos.  Iš pradžių jas kūrė senieji Baltijos krantų gyventojai, o nuo 2000-1800 m. pr. m. e. - mūsų sentėviai baltai. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, gintaras lydėjo lietuvių protėvius baltus nuo gimimo iki mirties. Poetas Eduardas Mieželaitis savo kūryboje vaizdingai pastebi: „Mes – baltai ir mūsų gyslomis teka gintaras…“  Kai Baltijos pakrantėse senovės lietuviai rado pirmuosius gintarėlius,  nagingi meistrai netrukus pavertė juos gražiais papuošalais, amuletais. Bandant įminti paslaptingąsias  savybes, gintaras  buvo siejamas su magija, naudojamas pagoniškose  apeigose. Padėtas ant altoriaus jis sustiprindavęs bet kokius kerus.  Atliekamuose riualuose buvo aukojamos gintaro dulkės, kurias metant į laužą mintyse  linkima ko nors gero ar išsakomi slapčiausi norai. Iš padavimų ir mitų matyti, kad prūsai ir žemaičiai naudojo gintarą smilkalams. Kitados lietuvių gentys mirusįjį smilkydavo, kad jo vėlę apsaugotų nuo piktųjų dvasių ir jis laimingai nukeliautų pas gerąsias dvasias. Gimusįjį smilkydavo, kad šis gerai augtų ir būtų sveikas, jaunavedžius – kad laimingai gyventų ir būtų vaisingi, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų sveiki ir su geru laimikiu.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: