Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 38 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6215231

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Lietuvių Tautos kilmė PDF Spausdinti Email
Parašė   
Šeštadienis, 09 Rugpjūtis 2008 18:46
Baltų protautės plotas 1500 m. pr.Kr. (M. Gimbutienė, "The Balts", p. 63) Štai mūsų protėvių gyvenamas plotas tarp 1500 m. prieS Kr. ir 500 po Kr. Tasai žemėlapis Įdėtas ir LE išleistame J. Andriaus didžiajame Lietuvos žemėlapyje (15 T. priedas).

LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖS BEIŠKANT

"Ankstyvajame, o taip pat viduriniame Bronzos Amžiuje Baltų kultūra pasiekė savo didžiausio išsiplėtimo. Vakaruose (1) jinai dengė visą Pomeraniją beveik iki Oderio žiočių ir visą Vyslos baseiną ligi Silezijos pietvakariuose...

... Rytuose (2), miškynuose, išsiplėtusiuose nuo (dabartinės) Lietuvos ir Latvijos ligi aukštutinio Volgos baseino (galindų), Baltai buvo kontakte su suomiais, kimeriais (gemariais), proto-skitais ir ankstyvaisiais slavais...

...Jokiame kitame amžiuje ta (Baltų) kultūra nerandama tokio dydžio, — vėliau gabalas po gabalo jinai ėmė nustoti parubežinių žemių..."

M. Gimbutienė, "The Balts", p. 54-61.

 

Lietuvos vardo kilmės beieškant esame pastebėję, jog negalima suplakti mūsų vardo, valstybės bei tautos. Baltų protautė tokia plati, jos raida tiek ilga ir sudėtinga, jog šias tris sąvokas tenka atskirai išnagrinėti, jei norime susigaudyti painiavoje, jau nekartą suklaidinusioje daugelį svetimų tyrinėtojų.

Jų nepasisekimas, beaiškinant mūsų tautos kilmę, išplaukia iš jų vartojamo sauso knyginio - istorinio metodo. Imama kuri nors tauta, pvz. prūsai, ir bandoma išnagrinėti jos raidą tik iš rašytosios istorijos. Rodos, viskas tvarkoje. Nustatoma "pradžia", vidurys ir galas. Bet vėliau kyla nemalonios staigmenos, kai atrandama Didžiojo Naugardo kasinėjimuose X amžiaus Prūsų gatvė (prof. S.N.Orlov, 1968 m.), o taip pat mano jau anksčiau minėti prūsai Pietų Prancūzijoje, Liauduvių slėnyje ir vėl Lotaringijoje.

Kadangi istorija jau parašyta, ir tiems "emigrantams" tenai vietos nebuvo numatyta, susidaro gana kebli padėtis... Ar bandysime tuos nustatytos tvarkos ardytojus nuginčyti? Ar juos skelbti išeiviais? Ar patogiausia užmiršti, lyg jų niekas ir nebūtų minėjęs? Tai mažiausia vargo, bet daugiausia gėdos siūlanti išeitis. Tuo būdu istorikas prisipažįsta, jog jis nebe mokslininkas, kuris sąžiningai seka naujausius faktus, bet užkiautėjęs konservatorius, nesugebąs ar nenorįs pervertinti jo šventų ir nesugriaunamų autoritetų "galutinai" nustatytą tekstą "byt' po semu" (Rusijos autokratų carų formulė "tebūnie taip!", pasirašant galutinus sprendimus - jai atitinka autokratinė Vatikano formulė "nec varietur",- be pakeitimų). Tai būtų labai liūdna padėtis mūsų lituanistikos bare, jei savo abejingumu leistume slopinti naujausius atradimus mūsų naudai, vien todėl, kad jie nepatinka keletai asmenų, įsitaisiusių mūsų praeities neginčijamais pranašais. O gal išdrįsime bent kartą rimtai susirūpinti ir paieškoti tiesos? Tuo atveju teks pradėti nuo pat pradžios, nuo tvano, nes neperdėdami galime pasididžiuoti savo senove.

Kad kas mus neapkaltintu šališkumu, naudojant tik vakarų šaltinius, paminėkime tarybinių lietuvių archeologų darbus (kurie susi­laukė jau apie 50 tyrinėtojų prieauglio). Štai R. ir P. Kulikauskų ir A. Tautavičiaus mūsų kilmės tezė : (Lietuvos archeologijos bruožai,Vilnius, 1961 m.) anot jų, trečio tūkstantmečio prieš Kr. baigmėje Baltijos pajūrys buvo ugro-finų retai apgyventas. Apie 1800 metus prieš Kr. tenai atsirado pirmieji mūsų protautės pirmatakai (juos lenkų mokslas kėsinasi aneksuoti “Wenetų" vardu). Vėliau, apie 1200 metus prieš Kr. atsiranda nauja gyventojų banga, kuriems šį kartą prikergiamas "Baltų" vardas. Man regis, tarybinis mokslas daro pagrindinę klaidą. Jis kukliai apsiriboja "smetonine Lietuva", kurios juk tariamai nemėgsta, o visai išleidžia iš akių vytautinę ir varumonių rikio Lietuvą. Kokia gi čia gali būti rimta archeologija, jei pradedama 1918 metų teritorialine padėtimi? Tyrinėjant mūsų praeitį, ypač tolimą, reikia galvoti kontinentų, ne apskričių kategorijomis. Šitaip gi, dar net nepradėjus, iš anksto galime būti tikri, jog išdavos bus nepilnos ir iškraipytos.

Kitas užmetimas irgi, laikyčiau, svarbus. Tarp trijų tūkstančių metų prieš Kr. ir penkių šimtų metų po Kr. mes netikime, jog mūsų proistorė plėtojosi taip paprastai ir schematiškai tik su ta viena ateivių banga, paplintančia apie 1200 metus prieš Kr. Juk tame pusketvirto tūkstančio metų tarpe pasaulinė istorija pergyveno ne vieną sukrėtimą, lygų hetitų imperijos griuvimui, su kuriuo tektų rišti tų "Baltų ateivių" bangos sūkurį. Šis mano darbas kaip tik skiriamas tai didžiulei nežinios spragai užpildyti.

Pradėkime tikru istoriniu faktu: Varumonių Rikio valstybe.

 

Taip pat aiškėja, jog tos tariamos "tautų kelionės" tebuvo raitųjų vėliavų manevrais, kurių skaičių ir maršrutą tiksliai žinome, o ne 16 ar net 30 milijonų gyventojų persikraustymas (jei seksime Historia Miscella duomenis), kuris būtų visai kitaip atrodęs.

Skelbiama www.lietuvos.net leidimu
LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: