Sezamo raktas Spausdinti
Parašė   
Antradienis, 12 Rugpjūtis 2008 18:50

SEZAMO RAKTAS

Mūsų filosofas I. Kantas lietuvių vokiečių žodyno įžangoje pažymi : "Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis".

Kaip gaila, kad tų filologų, geografų, istorikų aibės, bergždžiai pradilinusios akinius, bandydamos atspėti Sarmatijos tautų paslap­tingų kilmę, jo anksčiau nepaskaitė. Tą jiems neįkandamą darbą mūsų skaitytojai, be ypatingų mokslinių pasiruošimų, o tik ginkluoti mūsų Sezamo raktu - gimtąja kalba,- atliks tuoj pat. Paprastai, pateiksime tuos senovės geografų užrašytus mūsų Gintaro Kelio valstybės gyventojų vardus, o skaitytojai patys turės nustatyti, kokios kalbos čia būta.

Klaudijus Ptolemėjus, astronomas ir geografas, gyvenęs antrame šimtmetyje prieš Kr. toje mūsų "Sarmatijos" valstybėje suskaičiuoja net 61 gentį, jas taip išvardindamas :

Baudiniai, galonys, nauvariai, neriai, nauvareišiai, sekitai, pagirytai, gudai, gudonys, selonys, burgaudai, gemvaroniai, aukščiai, aukščiliai, rasai, parusiai, kurikonys, kurėtai, kurivonys, saliai, suvarai, bastarniai, eidriai, eigulionys, gauviniai, aukštamiai, upečionys, gautonys, gaučingiai, undenaičiai, sargaičiai, galindai, sudėnai, vandenėtai, eistuvonys.

Štai Gintaro kelio arba anais laikais vadinamos Sarmatijos valstybės 35 gentys. Jų vardų graikų mokslininko tekste beveik neteko nei atlietuvinti, nei ištaisyti; kiekvienas vertas savo druskos svorio pradedantis kalbininkas sugebėtų išlyginti graikų ir mūsų raidynų smulkius skirtumus. Tačiau, tiesiog stebuklinga , yra vardų, kurie ir šiandien be mažiausio pakeitimo paraidžiui taip pat teberašomi: galindai, sudėnai, pagirytai, neriai, rasai, parusiai (prūsai) ir t.t.

Palyginus su tais dviejų tūkstančių metų atstumu užrašytais vardais, Rytprūsių sudarkytus vietovardžius atstatyti daug sunkiau, kaip įrodė įvairių kalbininkų nevykę bandymai.

Tų genčių neabejotiną lietuviškumą įrodo ir jų "amato" būdingos šaknys, puikiai papuoštos mums ir tik mums tepriklausančiomis galūnėmis: kurėtai, kurikonys, kurivonys; gudai, gudonys, burgaudai, gauviniai, gautonys, gaučingiai; aukščiai, aukščiliai, aukštarniai; selonys, saliai, sudėnai; eidriai, eigulionys, eistuvonys; upečionys, (pal. pečeniegus), undenaičiai, vandenėtai, rasai, parusiai.

Tai kaip jums atrodo? Ar tai buvo slavai, mongolai, o gal graikai arba germanai? Juk tai buvo realūs, gyvi žmonės, ir jų vardai, absoliučiai nieko nereiškiantys tose kalbose, turėjo priklausyti kuriai nors kukliai, senai užmirštai tautai. Tai kuriai?

Štai dar keletas vardų: melanchlanai, hippopodai, hamaksobijai, transmontanai, anartofraktai, metanastai. Čia mūsų raktas nebeveikia - paprastai, tai graikų žodžiai. Hippopodai - arkliakojai atitinka sugraikintą mūsų Kintavyrį (Kentaurą): tai raitelio sudievinimas. Hamaksobijai - vežimų gyventojai, tai klajokliai. Jų liekanas, XX amžiaus čigonus ir XII amžiaus puolaučius gerai pažįstame. Pridėkime, jog hunai irgi taip gyveno, kaip smulkiai aprašo graikų ambasadorius Priskus jo atsilankymo Atilos stovykloje proga. Transmontanai, tai persidanginę užkarpatin užukalniai, (kaip užupiai, užnemuniečiai ir pan.). Metanastai tai irgi "persikėlėliai", ankstesnėje jų gyventoje vietoje vadinti gaučingiais. Dar du vardus lengva atpažinti: fenni - suomiai ir chunni - hunai. Turime jau 41 atsakymą tiems paslaptingiems Sarmatijos gyventojams. Palikime dar dvidešimt gin­čytinų; jie pareikalautų painių techniškų išvedžiojimų. Iš jau pririnktų ir taip turime pakankamai medžiagos susidaryti tų genčių apytikrį vaizdą.

Atsimename, jog apie Olbijos mugiavietę turime du skirtingus pranešimus - iš vienos pusės, tenai susitikdavo trys šimtai "tautų", iš kitos, vertėjų reikėjo tik septynioms kalboms. Kaip tai suderinti?

Bandykime nustatyti tas kalbas. Baltų, graiku, romėnų nesudaro abejonių. Prie jų nemažiau aiškiai turime pridėti egiptiečių, kurių laivynas plaukiodavo tarp Aleksandrijos ir Krymo, ir semitų - aramėjų pirklių, aptarnaujančių Artimuosius Rytus. Tai jau penkios kalbos, o prekybos kelių iš Olbijos ėjo sausuma dar trys: šilko kelias (per Samarkandos urmo centrą) ir Indijos bei Persijos keliai. Čia tik galima spėti, bet s.persų, indų ir kiniečių kalbos varžosi kandidatūromis.

Dabar susidarėme neblogą praeities vaizdą. Minėtos kalbos yra tarptautinės, ir jos priklauso ne tautoms, o imperijoms, lygiai kaip šiandien rusų, anglų, kiniečių. Iš čia išvada peršasi pati savaime: kaip Romos imperijos ribose buvo per šimtą "tautų", bet viena oficiali kalba, taip ir mūsų Sarmatijoje tevartota tik viena. Tą liudija ir pačių "tautų" pavadinimai, kurie pasirodo esą ne kas kita, o atskirų genčių "pravardės" angliškai "nicknames" pagal jų gyventą vietą, verslą ar kitą ypatybę.

Taip pvz. kurėtai, kurionys, vėlesni kriviči - kuriviečiai, kuria ugnelę ir varo smalą Baltgudijos miškuose, didžiai reikalingą ano meto medžio laivams. Mūsų Baltijos laivynas buvo aprūpinamas panašaus amato kuršių, gyvenusių Žemaitijoje, Nemuno, tuomet vadinamo Kuronių, žemupyje. Tokie vietovardžiai kaip Karšuva, Smalininkai, Kurtuvėnai, Kražiai geriausiai patvirtina jų veiklą. Jų laivininkystės polinkius teks dar labai plačiai panagrinėti.

Česlovas Gedgaudas

LAST_UPDATED2