Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 110 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5971773

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Gintaro kelias PDF Spausdinti Email
Parašė   
Šeštadienis, 07 Liepa 2007 11:54
       ANT MARIŲ KRANTELIO

 

 

 

 

Čia įžengia scenon mūsų "admirolas" Genčiarikis, vanduolių ir galanių karalius (Vandalorum et Alanorum rex). Nuo proistorės pradžios, t.y. 1800- 1200 metų prieš Kr., vanduoliai gyveno prie upės, kurios vardą jie turi. Vysla dar netaip seniai nustojo vadintis Vanduolium (Vandalus fl. senuose žemėlapiuose). Ne tik upė, bet ir jos žemupio baseinas buvo tuo vardu, ir jo valdovas turėjo "Dux Vandalia" titulą. Tie vardai šiandien lenkų sistemingai nutylimi.

Vanduoliai, laikydami mūsų Gintaro Kelio šiaurinės dalies tėkmę, buvo gėlo vandens laivininkais. Apie II amžių po Kr. jie tiek įsigalėjo, jog užvaldė visą kelią, pasiekdami Juodąją jūrą.  Ten jie rado kitą vandens tautą, su kuria iš karto susidraugavo - galonus (aukštaitiskai - galonis, galėnus, o lot. variantais - Gelons, Alani). Šie - buvo tolimo jūros plaukiojimo specialistai; jie sudarė Olbijos uosto laivyną.

Pangermanistų tėzė, vanduoliai savo "kelionėje" iš Baltijos pietuosna nesustojo, o po kiek laiko traukė toliau vakaruosna, kur, radę Dunojų, suskilo į dvi šakas: Asdingi ir Selingi. Tų vardų reikšmė paaiškėja, žvilgterėjus žėmėlapin: Aukštingių gyvenvietės yra Teiss, Koroš, Maroš aukštupiuose, o sėslių sėlingių - derlingame Dunojaus žemupyje.

Tačiau "kelionės" tėzė, kaip toliau įrodysime, tėra tik vokiečių išsigalvojimas, bandant įrodyti jų tariamai protautės bei kultūros įtaką Ukrainoje bei Panonijoje. Tie Užkarpačio vanduoliai tai visai atskira to pat amato gentis, valdžiusi nuo žiliausios senovės atskirą vandens kelią - Dunojų - Undenojų, nes Vienos, aukštingių senosios sostinės vardas Vindobona - Vanduvonė.

Vandens šaknis sudaro Europos vietovardžių seniausį klodą, todėl tenka ją rišti su pačiais pirmutiniais "prabaltais", lenkų mokslo pramintais "Wenetais". Dėl vardo nė kiek nesiginčysime. Jis pilnai sutampa su "proindoeuropiečių" vardynu: mūsiške Venta, Undenojum, Undone, Venecijos Venetais, kuriuos italų mokslas pripažįsta pirmutiniais Adriatikos gyventojais, o taip pat Prancūzijos Armorikos, lygiai senais vendais ir dar XII šimtmetyje paminėtais mūsų vandais (Heinrici Chronicon Lyvoniae).

Bet lenkai per daug pasišoko aprėpti, jei jie mano išsiplėsti po visą Europą prosenelių "Wenetų" globoje, nes pats žodis juk lietuviškas. Slavų Woda nebeteko anusvaros (pirmykščio n) ir todėl yra aiškiai antrinis mūsų vandens šaknies padarinys.

Tas klausimas yra pagrindinis visai "indoeuropiečių" prokalbės teorijai; su juo ji žūsta, kai įrodome, jog apsieita be tų sugalvotų šmėklų, nes Europos upėmis paprastai tekėjo mūsų VANDUO.

Česlovas Gedgaudas

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: