Gintaro kelias Spausdinti
Parašė   
Šeštadienis, 07 Liepa 2007 11:54
       ANT MARIŲ KRANTELIO

 

 

 

 

Čia įžengia scenon mūsų "admirolas" Genčiarikis, vanduolių ir galanių karalius (Vandalorum et Alanorum rex). Nuo proistorės pradžios, t.y. 1800- 1200 metų prieš Kr., vanduoliai gyveno prie upės, kurios vardą jie turi. Vysla dar netaip seniai nustojo vadintis Vanduolium (Vandalus fl. senuose žemėlapiuose). Ne tik upė, bet ir jos žemupio baseinas buvo tuo vardu, ir jo valdovas turėjo "Dux Vandalia" titulą. Tie vardai šiandien lenkų sistemingai nutylimi.

Vanduoliai, laikydami mūsų Gintaro Kelio šiaurinės dalies tėkmę, buvo gėlo vandens laivininkais. Apie II amžių po Kr. jie tiek įsigalėjo, jog užvaldė visą kelią, pasiekdami Juodąją jūrą.  Ten jie rado kitą vandens tautą, su kuria iš karto susidraugavo - galonus (aukštaitiskai - galonis, galėnus, o lot. variantais - Gelons, Alani). Šie - buvo tolimo jūros plaukiojimo specialistai; jie sudarė Olbijos uosto laivyną.

Pangermanistų tėzė, vanduoliai savo "kelionėje" iš Baltijos pietuosna nesustojo, o po kiek laiko traukė toliau vakaruosna, kur, radę Dunojų, suskilo į dvi šakas: Asdingi ir Selingi. Tų vardų reikšmė paaiškėja, žvilgterėjus žėmėlapin: Aukštingių gyvenvietės yra Teiss, Koroš, Maroš aukštupiuose, o sėslių sėlingių - derlingame Dunojaus žemupyje.

Tačiau "kelionės" tėzė, kaip toliau įrodysime, tėra tik vokiečių išsigalvojimas, bandant įrodyti jų tariamai protautės bei kultūros įtaką Ukrainoje bei Panonijoje. Tie Užkarpačio vanduoliai tai visai atskira to pat amato gentis, valdžiusi nuo žiliausios senovės atskirą vandens kelią - Dunojų - Undenojų, nes Vienos, aukštingių senosios sostinės vardas Vindobona - Vanduvonė.

Vandens šaknis sudaro Europos vietovardžių seniausį klodą, todėl tenka ją rišti su pačiais pirmutiniais "prabaltais", lenkų mokslo pramintais "Wenetais". Dėl vardo nė kiek nesiginčysime. Jis pilnai sutampa su "proindoeuropiečių" vardynu: mūsiške Venta, Undenojum, Undone, Venecijos Venetais, kuriuos italų mokslas pripažįsta pirmutiniais Adriatikos gyventojais, o taip pat Prancūzijos Armorikos, lygiai senais vendais ir dar XII šimtmetyje paminėtais mūsų vandais (Heinrici Chronicon Lyvoniae).

Bet lenkai per daug pasišoko aprėpti, jei jie mano išsiplėsti po visą Europą prosenelių "Wenetų" globoje, nes pats žodis juk lietuviškas. Slavų Woda nebeteko anusvaros (pirmykščio n) ir todėl yra aiškiai antrinis mūsų vandens šaknies padarinys.

Tas klausimas yra pagrindinis visai "indoeuropiečių" prokalbės teorijai; su juo ji žūsta, kai įrodome, jog apsieita be tų sugalvotų šmėklų, nes Europos upėmis paprastai tekėjo mūsų VANDUO.

Česlovas Gedgaudas

LAST_UPDATED2