Kalba ir mūsų RUNOS Spausdinti
Parašė   
Pirmadienis, 09 Vasaris 2009 17:56

Nagrinėjant tautosakos, mitologijos, archeologijos, kalbotyros, istorijos, astronomijos, keliautojų surinktus faktus, skaitant fizikos, kvantinės mechanikos, genetikos, matematikos, filosofijos, religijos veikalų, geologijos mokslų tomus supranti, jog laikas parašyti jau atėjo. Dideli praeities autorių – Jono Basanavičiaus, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Česlovo Gedgaudo ir dabarties tyrinėtojų – Juozo Jokubausko ir Juozo Šeimio, prelato Antano Rubšio darbai sudaro terpę, kviečiančią likti ištikimam praeities ieškojimų šauksmui. Teneįsižeidžia kiti, gyvi ar mirusieji, – jie visada buvo, yra ir bus kartu mūsų mąstymo lauko plotuose.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Žmonijos lopšys yra senutėlė Afrika. Taigi, baltųjų žmonių kalba irgi turėjo užgimti ten, aname žemyne. Senesnės už lietuviškų genčių kalbą (kiti vadina sanskritu) nėra, taigi ieškoti savo kalbos ištakų turime ten, kur vėjas pusto nūnai praėjusio laiko smiltis. Beveik prieš tris šimtus metų Karaliaučiaus universiteto profesorius Imanuelis Kantas, nykstant lietuvybei, parašė: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi savyje raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“. Tuo užrašu garbusis filosofas amžiams įpareigojo mūsų istorikus, filologus, kitus inteligentus spręsti savo, o tuo pačiu visų tautų bei istorijų raidos mįslę. Kartą Paryžiuje profesorius Algirdas Julius Greimas atsisveikinant man palinkėjo: „Geriausios kloties linkiu Jums, ryšio tarp senosios ir naujosios lietuvių mitologijos kūrėjui“. Nerimą įplieskė. Kokio ryšio? Ryšio tarp senųjų ir naujų laikų?… Gali būti.
Kuo skiriasi fantastai nuo realistų? Ryškiausias skirtumas – požiūryje į kasdienius reiškinius. Archimedas nebūtų atradęs skysčių statikos dėsnio, jeigu besimaudydamas vonioje būtų galvojęs vien apie muilinimąsi.
Knyga nepretenduoja į tiesą, ji pristato metodą, kuriuo prasiskleidžia tiesa. Šį tiesos praskleidimo būdą galima būtų vadinti žodžio prasmės pagal fragmentą ar jo nuoskalas atstatymo metodu. Pavyzdžiui, žinodami žodį žemė ir senuose raštuose aptikę nutrintą ar pakeistą žodį emkasė, mekasė, mežkasė, pagal fragmento žem nuoskalas em, me, mež galime atkurti pirminę viso žodžio prasmę – žemkasė. Žinoma, jeigu tekste kalba sukasi apie žemės tvarkymo darbus. Jeigu kalba suktųsi apie medžių iškasimo darbus, tas pačias nuoskalas iš aptrintų ar pakeistų žodžių turėtume atstatyti kitaip: (žd)emkasė, me(dž)kasė ir panašiai, o tai reiškia, jog toponiminį objektą reikėtų sieti su teisingo žodžio fragmentu. Užsienio tyrinėtojams, paviršutiniškai žinantiems mūsų kalbą, šis metodas yra sunkiai prieinamas, nes iš žodžio fragmento, nuoskalos, juolab pateiktų atvirkščia tvarka, atstatyti pirminę žodžio prasmę jiems būtų neįmanoma.
R.Sinkus

LAST_UPDATED2