Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 105 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6021591

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Senovės žvejybos burtai PDF Spausdinti Email
Šventės ir papročiai (anksčiau ir dabar)
Penktadienis, 10 Balandis 2009 10:02

Meškerykotį, sakydavo, reikia pasidaryti iš perkūno trenkto medžio arba augančio šalia skruzdėlyno. Išdrožtą meškerę vakare padėdavo po pirties slenksčiu, kad nuogaliai peržengtų bėgdami į ežerą atsivėsinti, ir paimdavo ją tik po vidurnakčio.

O ką rašo istoriografiniai šaltiniai apie tolimų mūsų protėvių vandenų dievus bei ritualus, skirtus pelnyti jų malonę – žūklės sėkmę? Jūros, marių stichijos dievybe laikytas Bangpūtys. Dar vadintas ir Vėjopačiu. Jo išvaizdą aprašė XVII a. autorius iš Mažosios Lietuvos Motiejus Pretorijus. Pasak jo, tai toks dviveidis stabas išpūstomis lūpomis, ant galvos jam nutūpęs gaidys, rankose laiko žuvį ir statinaitę. Vėjopatis valdąs aštuonis vėjus. Pradedant nuo šiaurinio, jie tokie: audenis, žeminis, ožinis, peitvis, šakšinis, aulaukis, vakarynė. Vėjopačio garbei būdavo slapčiomis sudeginamas medinis šaukštas, gal todėl, kad „neišpūstų“ žuvienės iš dubenio. Ir dar – jo ramybės negalima drumsti žvejojant po saulės laidos. Vėjopačio šventė, tikėtina, buvo per Mykolines, nes tos dienos rytmečio vėjo kryptis nusakanti ateinančios žiemos orus. Iš kurios pusės tą rytą vėjas atbėga, toks dažnesnis ir žiemą.

Dar prūsiškuose šaltiniuose minimas dievas Bardaitis arba Gardaitis. Šis barzdočius globojąs laivininkus. Tikėtina, kad jo pagerbimo diena sutapdavusi su šv. Klemenso paminėjimu, lapkričio 25-ąja. Pasak XVI a. šaltinio „Sūduvių knygelės“, Bardaičiui būdavo aukojamos žuvys. Žvejai susirinkdavo kluone, ant šiaudų kūlio sudėdavo išvirtas žuvis, tada išklausydavo vaidilos patarimų, kurią dieną ir kur žvejoti. Toje pačioje knygelėje dar įvardyti vandenų dievai Patrimpas ir Autrimpas; pirmasis – tai tekančių vandenų, antrasis – didelių ežerų.

O štai apie aukojimą vandenų dievams daugiausia ir įdomiausių žinių pateikia Lukas Davidas, vokiečių istorikas, Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio rūmų tarėjas. 1583 metais jis išleido Prūsijos kroniką, kurios tekstuose nemažai užuominų ir epizodų, turinčių mitinę potekstę ir padedančių suvokti senąją baltų pasaulėžiūrą. Tai štai kas 1520-siais nutiko Sembos pusiasalio gyventojams. Tąkart iškilo pavojus, kad pakrančių kaimus nusiaubs su Prūsija kariavusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo laivai. Jie jau buvo pasirodę netoli kranto. Visi labai sunerimo ir ieškojo išeities, kaip gi galėtų išvengti bėdos. Viename kaime gyveno toks Valtinas Suplitas, kurį visi vadino pagonių vaidila. Jis prasitarė, kad žinąs būdą priešo laivams atitolinti. Žinia, senoviškomis apeigomis. Ir žmonės išprašė net paties kunigaikščio Albrechto leidimą tą būdą panaudoti. Vaidila liepė atvesti juodą jautį, padaryti dvi statines alaus. Ant jūros kranto paskerdė gyvulį, išdarinėjo, mėsą išvirė, o kaulus sudegino. Kartu vaidila, kaip rašo kronikos autorius, „rankomis ir kojomis darė visokiausius keistus judesius, kalbėdamas ypatingą prūsišką maldą savo dievams“. Po apeigų visi susirinkusieji gerai pasivaišino mėsa ir alumi. Keletui dienų praėjus po šio smagaus aukojimo, jūroje pasirodė priešo laivai, tačiau nei plaukė prie kranto, nei išsilaipino mažais laiveliais. Tik žymiai vėliau iš jūreivių kalbų Gdansko uoste paaiškėjo, kad juos suklaidino kažkoks keistas regėjimas, gal miražas, – krantas atrodė pavojingas ir atgrasus. Tačiau po to laimingai išvengto pavojaus išaiškėjo kita bėda: tų kaimelių žvejai ėmė nebepagauti žuvies. Tekdavo plaukti žvejoti toli į jūrą; ir ne vieną laivelį pasiglemžė bangos.

Tai tęsėsi kokius 6 – 7 metus. Tada vaidila Valtinas Suplitas prisipažino neapsižiūrėjęs ir jaučio auka atbaidęs ne tik priešo laivus, bet ir žuvis. Betgi žinąs, kaip tas žuvis vėl privilioti arčiau kranto. Žmonių priprašytas, dar sykį ėmėsi burtų. Dabar į pakrantę jo paliepimu buvo atgabenta gerai nupenėta juoda kiaulė ir dvi statinaitės alaus. Paruošus skerdieną virimui, vaidila nupjovė spenius ir, ištaręs keletą nesuprantamų žodžių, įmetė juos į jūrą. Dėdamas kiaulės mėsą į didelį katilą, jis, pasak Luko Davido, dar daugiau kalbėjo bei išdarinėjo visokius savo burtininkavimo judesius. Toliau visi susirinkusieji linksmai papuotavo. Čia kronikininkas nesusilaikęs išsišaipo iš tokio prūsų religingumo. Jis rašo: „Taigi aišku, kad kokie dievai, taip jiems ir aukojama bei tarnaujama. Tikrai turi būti geri dievai, kuriems tarnauti reikia girtaujant ir apsivalgant, ypač kai reikia su jais susitaikyti“.

O šios istorijos pabaiga liūdna. Apie pagoniškas apeigas sužinojo Sembos vyskupas Georgas von Polentzas. Surengė žiauroką egzekuciją, priversdamas apeigų dalyvius, tų kaimų gyventojus – 73 vyrus iš 8 kaimų – bažnyčioje išplakti savo vaidilą. Kiekvienas jų turėjo atseikėti Suplitui po du smūgius vytine. Net nepaisant to, kad pirmąjį burtininkavimą sankcionavo pats Prūsijos valdovas.

Įdomu tai, kad senojo tikėjimo apeigos vyko labai gyvai praėjus daugiau kaip 270 metų po Christburgo sutarties, kuria prūsai sutiko būti apkrikštyti. Štai kaip lėtai keičiasi žmonių pasaulėžiūra... O gal tik baltams būdinga tokia pagarba protėvių religijai? Deja, vos iš tokių nedidelių kronikos intarpų ir žinome apie senovės prūsų religinius ritualus. Apie lietuvių apeigas žinių dar mažiau. Tad tyrinėtojams nelengva jas rekonstruoti. Juk niekas neužrašė, kokius žodžius ištarė Valtinas Suplitas, kreipdamasis į gamtos galias, personifikuotas vandenų dievybėmis. Ir ką reiškė jo judesiai.

Suminėtąsias prūsiškas apeigas, jų įvaizdžių tikrumą patvirtina ir lietuviškosios sakmės. Gal tik kiek netiesiogiai. Pavyzdžiui, vienoje sakmėje pasakojama apie juodu debesiu skridusį ežerą, kuris nusileido žemėn, atspėjus jo vardą. O tas netyčia ištartasis vardas – tai jaučio, Juodis. Kita sakmė yra apie žvejį, kuris ežere pagavo keistą žuvį – trumpą, drūtą, lyg kokį paršėką. Ir naktį pas jį į namus atsibeldė kažkokia ežero baidyklė, šaukdama: „Čiuka, čiuka!“. Teko tą keistą žuvį, nors sukapotą į gabalus, sumesti atgal į vandenį. O štai gražuolio Platelių ežero įdubą, pasakojama, išknisęs didžiulis paršas. Po to ten ėmė ir nusileido audros debesys…

 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: