Jorės šventė (1-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai (anksčiau ir dabar)
Parašė   
Šeštadienis, 18 Balandis 2009 17:46

 Jorė-lietuvių pavasario, žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, susieta su Jurginėmis.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Visą filmą rasite: http://www.sarmatija.lt/index.php/atlantidos-video-temos/68-laidos-baltu-kulturos-pavidalai/954-baltu-kulturos-pavidalai

Į pietus nuo Molėtų observatorijos vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje rymo išlikę senos etnografinės sodybos statiniai. Jie priklauso Molėtų rajono kultūros ir švietimo skyriui ir yra Molėtų krašto muziejaus filialas. Šalia išlikusių pastatų  ,pastatyta  tradicinę dviejų galų trobą. Atkurtoje sodyboje įkurtas etnoastronomijos muziejų. 1996 metais kuriamo muziejaus teritorijoje buvo įrengta senovinė dangaus šviesulių stebykla. Rato iš dešimties medinių šventyklos stulpų su kalendoriniais ženklais viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis.

Čia apsilankius galima susidaryti įspūdį kaip senovėje buvo stebimi dangaus šviesuliai, atliekami kalendorinio laiko skaičiavimai. Kasmet balandžio 23-čiai dienai artimiausią savaitgalį čia  su gražiomis senovinėmis apeigomis švenčiama įspūdinga tradicinė pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė.

Kas gi ta Jorė? Istorikas Simonas Daukantas Jorę siejo su prūsų dievu Patrimpu ir laikė jį "pavasario dievu, laimės davėju, įkūrėju pakajaus, brandos ir gausumo, globėju gyvulių, orės ir javų" dievybe. S.Daukantas rašė: "Vadino jį Jore, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegui padribus, kad kielė ledą išspiria, tad pasirodo lauke ir krūmuose Jorė, beje žalesa todėl šiandien dar žmonės, pašaro stokodami, dejuoja senu įpročiu: "Ai Jorutale, kame esi?" Nesgi Jorė atėjusi paveikia badą, kursai kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl jai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukščiai džiaugias. Dar ir šiandien galima išgirsti sakant: "pažaliavo kaip jorė", "medis žalias it jorė".

Jorės prasmę padeda suvokti ir kitų mums giminingų tautų kalbos. Rusų Ярила, Ярило, baltarusių Ярыло, serbų - kroatų Jарило laikomas pavasario vaisingumo dievybe. Vardo Ярила šaknis *jar, siejama su: pavasariniu vaisingumu (rusų яровой, ярый 'pavasarinis, pasėtas pavasaryje'); duona (rusų яровой хлеб, ярина 'rugiai, avižos', ярь, ярина ir kt. javų pavadinimai); gyvuliais (бычок-яровик, ярка ir pan.). Rusų kalboje žodis ярый reiškia 'piktas, aistringas, ugningas', ukrainiečių ярнiй, ярий - 'pavasarinis, jaunas, kupinas jėgų, aistringas'.

Pietų ir vakarų slavai taip pat žino analogiškus žodžius. Slavų dievų panteone Jarilai artimu personažu laikomas pietinės Baltijos pakrantės slavų dievas Jarovit. Lotiniškuose viduramžių šaltiniuose lygintas su Marsu. Jam kaip ir Jarilai  buvusi skirta pavasario vaisingumo šventė. Manoma, kad jis valdo žalumą ir žemės vaisius. Rusų mitologų V.N.Toporovo ir V.V.Ivanovo teigimu slavų Jarila yra laikytinas dievo Perkūno epitetu, kuriam buvo priskiriamos ne tik karo, bet ir vaisingumo dievo funkcijos.

Baltų kultūros tyrinėtojo J.Trinkūno manymu ir mūsų Jorė arba Joris yra ne kas kitas, o pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas: "Jis yra įsivaizduojamas kaip raitelis, panašus į Vytį bei į šv.Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę, siunčia lietų. Krikščionybės poveikyje Jorės šventė pavirto Jurginėmis. Tuomet dažomi ir marginami kiaušiniai, su jais žaidžiama, ridenama, kaip per Velykas. Supamasi sūpynėmis. Jaunimas gamtoje - kepa kiaušinienę, vaišinasi, dainuoja, šoka."

Štai ką XVI-to amžiaus metraštininkas rašė apie Jurginių apeigas: "Jurgio dieną jie aukoja Pergubriui ( Pergrūdžiui ), kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visų žolių dievu. Dvasininkas, kurį jie vadina viršaičiu, dešinėje rankoje laiko plačiadugnę taurę, pripiltą alaus, ir, pašaukęs vardu dievuką, gieda jo garbei giesmę: - Tu nuveji žiemą, tu gražini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja -. Šitą giesmę baigęs, išgeria alų, dantimis nutvėręs taurę, meta per galvą. Po to iš eilės geria visi. Ir Pergubrio garbei giesmę gieda. Ir puotauja visą dieną, ir ratelius eina."