Jorės šventė (2-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai (anksčiau ir dabar)
Pirmadienis, 20 Balandis 2009 00:33

Apeigos – papročių nustatyti simboliniai veiksmai, neturintys tiesioginės praktinės reikšmės, bet susiję su buities bei švenčių tradicijomis ir religija, visuma.
Apeigos kaip socialinis reiškinys atsirado senais laikais, iš gilią praeitį siekiančių tikėjimų, magijos, kartais išlaikiusių savo pirminę prasmę, kartais virtusių žaidimais ir pramogomis.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Visą filmą rasite : http://www.sarmatija.lt/index.php/atlantidos-video-temos/68-laidos-baltu-kulturos-pavidalai/954-baltu-kulturos-pavidalai

Dėl apeigų kilmės yra skirtingų nuomonių. Vieni tyrinėtojai apeigų ir jų simbolių ar reikmenų kilmę sieja su senovės žmonių tikėjimu aukštesniąja jėga – Dievu, Kristumi, avatarais (Krišna, Rama), pranašais (Buda, Mahometu, Moze), realiais veikėjais ir teikia joms sakralinę reikšmę. Kiti - apeigas bando aiškinti materialistiškai.
Apeigomis stengtasi paveikti gamtą ir įsivaizduojamas gamtos jėgas (t. p. protėvius), buvo prašoma kuo gausesnio derliaus, didesnės gyvulių bandos, šeimyninės laimės, sau ir vaikams – turtingo ir laimingo gyvenimo.
Apeigoms yra reikšminga vieta ir laikas.
Apeigos susideda iš tam tikrų gestų, laikysenos, drabužių, žodžių, muzikos, šokių, naudojant tam tikrus ženklus (simbolius) ir reikmenis (kryžius), maistą (iki dabar per Kučias vartojamos aguonos aguonų pienui ir trintos kanapės.
Daugelyje apeigų (užkalbėjimuose, būrimuose) yra tarpusavyje sumišę senojo mitologinio bei krikščioniškojo tikėjimų elementais. Tai parodo senovės tradicijų ilgaamžiškumą, iki dabartinių laikų išsaugota istorinė atmintis kaip tautinės kultūros vertybė.
Apeigos gali būti atliekamos remiantis įvairiais papročiais:
Jurginės (Jorė, Jūrė) – tai lietuviška pavasario žalumos šventė, minima balandžio 23 dieną. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.
Atsiradimo istorija
Jurginių – krikščioniškosios Lietuvos pavasario sutikimo šventė. Dabartinės Jurginių šventimo tradicijos turi daug bendra su pagoniškoje Lietuvoje švęsta Jorės arba Jūrės švente. Lietuvai apsikrikštijus, dalis pagoniškų švenčių tradicijų perėjo į naujas, krikščioniškas, šventes. „Vienos iš tokių senovės švenčių yra Jurginės, kurios senovės lietuviams, esant stabmeldžiams, vadinosi Jorės švente. Toji šventė buvo švenčiama pavasarį, sniegui nuo laukų nutirpus ir upių ledui išėjus. Dar ir dabar galima išgirsti senų žmonių pasakojimus, liudijančius buvusią senovėje Jorės šventę. Pavyzdžiui, kai pavasarį blogi keliai ir orai, žemaičiai sako: „Dabar pats tas Šlapjurgis“, o kai pavasarį gyvuliai badauja, o daržinės tuščios, žmonės dejuoja: „Juratėli, Juratėli! Kada sulauksime žolelės?“ Pagoniškoje Lietuvoje Jorė arba Joris buvo vadinamas pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę ir siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius ir žvėrelius. Jorės metu buvo aukojama gėlių, augalų ir visų žolynų dievui Pergubriui (Per grūdžiui).

Jurginės krikščioniškoje Lietuvoje
Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario žalumo šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio – gyvulių globėjo diena. Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais, ypač su gyvulių išginimu į lauką. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų. Taip pat tą dieną protėviai aukodavo apeiginę duoną. Paprastai jį būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtai kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius.

LAST_UPDATED2