Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 41 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6215234

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Rasos ar Joninės ? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai (anksčiau ir dabar)
Sekmadienis, 14 Birželis 2009 20:02

Krikščioniškoje tradicijoje Joninės-šv.Krikštytojo diena. Baltiškoje senojoje tradicijoje –Rasos. Kadangi oficialiai skelbiama, kad Lietuva- krikščionių kraštas, todėl žinoma švenčiamos ne Rasos, bet Joninės . Keistas tas kraštas Lietuva besivadinantis. Tai 1000-čio  metų, neva savo vardo paminėjimo sukaktį švenčiantys ir visur,  kur įmanoma viešinantys kaip pačią reikšmingiausią  datą. Bet juk tada skelbiamės kaip „Žmogžudžiai pradaigoję popiežiaus misionierius“ ir nieko bendra tai neturi su mūsų krašto egzistencija. Kita vertus su tūkstančiais laužų ant piliakalnių besiropšdami Rasų švęsti kaip ir gręžiamės į senajį savo tikėjimą.
Šioje sumaištyje vieni švenčia Jonines, o kiti Rasas, tačiau kaip švenčiamos Joninės? Tuo tikslu pasižvalgius interneto skelbiamoje informacijoje, pabandysime pažvelgti kaip švenčiamos Joninės.:

1.Joninių dėka laukia ilgasis savaitgalis – per keturias dienas tikrai spėsite pasveikinti ir Jonus, ir Janinas, ir visus kitus švenčiančius vardadienį....

2. Šiemet birželio 23 d. 20 val. (....... )įvyks tradicinė Joninių šventė „Paparčio žiedas". Šiemet  lankytojai galės pasiklausyti bendruomenės kultūros centro liaudies muzikos  griežiamų melodijų, su trenksmais atliekamų polkų, taip pat svečių - kanklių, kuris atliks įvairiausių lietuviškų, linksmų polkų bei populiariosios pop muzikos, programą....

3. (....) seniūnijos gyventojų Joninių šventė prasidės 18 val. aikštėje prie seniūnijos. Šventėje - šauniausios Janinos, Rasos ir Jono rinkimai, virvės traukimas, dvipūdės kilnojimas, bėgimas su maišais. Šventės dalyviams pasirodys (.....) bendruomenės Senjorų choras.

4.(....) seniūnijos gyventojai 18 val. kviečiami švęsti Jonines prie kavinės-baro „......“ (......... g. transporto žiedas), kur degs Joninių laužas, gros kaimo kapela, vyks atrakcionai, koncertuos moksleiviai, šventę užbaigs fejerverkai.

5.(.....) armonika, kolūkio pirmininko sveikinimai...tokias Jonines atmena dažnas 35-metis , su kitomis būdingomis Joninių tradicinėmis apeigomis.

 

„Šventasis Jonas nuplovinėjo žmonių nuodėmes, jis pakrikštijo patį Kristų Jordano upėje, vėliau, Erodo įsakymu, Jonui buvo nukirsta galva ir atnešta ant padėklo kaip tikras įrodymas Erodo netikrai žmonai Erodiadai, kurią jis buvo pagrobęs. Krikščioniškose  tautose  šv.Jonas išliko įgimtosios nuodėmės atpirkėjo, kelio Viešpačiui tiesėjo simboliu.  Jis žmones krikštijo, panardindamas juos į upės vandenį. Ir čia yra istorijos kablys, kuris iš gelmių „ištraukia“ labai daug… netgi mūsų šiandienines Jonines.  Šv. Jonas gal ir žinojo, kad giliausius amžius (daugiau nei 1000 metų) iki krikščionybės senovės baltai, skandinavai, slavai ir kiti indoeuropiečiai darė lygiai tą patį, ką ir jis. Tik mes nelabai tą bežinome. Ypač lygiadienio (saulėgrįžos) metu šiaurės europiečių tautos upėse, ežeruose ir jūrose nusiprausinėdavo savo purvus, ligas ir nuodėmes.Sunku surankioti istoriografijoje paminėtus faktus. Iki viduramžių antrosios pusės visa istorija ir kronikos buvo rašomos eilėmis. O kaip suprantame šiandien – eilėse ne vien faktai, bet ir emocijos, dar auksčiau – lyriniai išgyvenimai. Rašymą eilėmis, kaip normą, būtų gera įdiegti šiandieniniams e-mailininkams ir telefonų žinutininkams, kai parašytas žodis nieko nebereiškia, nes padėtis čia pat keičiasi. Senovėje reikalingus išreikšti žodžius iškaldavo akmenyje. Beje, vėliau eiliuotas kronikas rašė tik užkariautojai, nes iš pavergtųjų rašymo priemonės būdavo atimamos arba jie patys nugalabijami. Senovės kronikose apstu žodžių apie tai, ką šiandien suprantame kaip Jonines. Beje, juos reikia išsirankioti, nes tose storose knygose vyrauja garbingi palyginimai ir “išpūsti” valdovų garbinimai už pergales, tada įterpiami tik fragmentai apie “netikėlius”, o tai šiandien ir yra tyrinėtojų alkį tegalinti patenkinti medžiaga. Joje mažai tikrų faktų.  Apie Jonines užsimena slaviškoji Ipatijaus eiliuota kronika (1262m.), visi Lietuvos iškilieji istorikai: Strykowskis, Dlugošas, Daukantas, nemažai tautosakinių tyrimų atlikta XIX a. Mažojoje Lietuvoje, apie Jonines pakiliai rašė tautos patriarchas J.Basanavičius, vėliau jas tyrinėjo J. Balys ir kt. Deja, nepavyko nustatyti net tikrojo šio reiškinio, kuris išnyko XIX a., pavadinimo. Vieni mini “Kupolę”, antri “Rasą”, treti prūsišką “Krešę”, o dabartiniai - Jonines…Kur kas daugiau tiesos apie senovės papročius ir tikėjimus randa ne metraščių tyrėjai, bet archeologai.Lietuvos ir pasaulio mokslininkai nustatė, kad  astronominio kalendoriaus laikotarpis, saulėgrįžos metas, kai Saulė, keliaudama dangaus skliautu šiauriniame Žemės pusrutulyje pasiekia aukščiausiąjį tašką, kai mūsų planetos šiauriniuose kraštuose padangės niekada pilnai neužtemdo naktis – šis metų laikas buvo susijęs su įvairiomis mitologinėmis ir senovės tikėjimų apeigomis. Žmonėms Dievas buvo visa tai, kas yra aplink juos, šalia jų ir kyla aukštyn: žemė, žolė, medis, dangus, saulė, mėnulis, žvaigždės…Suprantama, kad to laiko žmonėms saulėgrįžos pasitikimas buvo lygiavertis, jei ne reikšmingesnis, už jo priešingybę – Kalėdas. Pasak archeologės dr. Pranės Dundulienės, Rasų (kupoliavimo) šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Kaip teigia mokslininkai, tikrieji Rasos (Kupolių, Joninių) papročiai Baltų kraštuose išnyko dar XIX amžiuje. Jie išnyko ir visame pasaulyje. Pirmasis lietuviškosios kultūros tęsėjas, Lietuvoje atgaivinęs Rasos šventę, buvo didysis mažlietuvis, dramaturgas ir poetas Vydūnas. Žmogus, „kvėpavęs“ indoeuropietišku oru, sugebėjo XX a. pradžioje ant Rambyno kalno, netoli Pagėgių ir Tilžės, surengti Jonines. Šios intelektualios ir dvasinės tradicijos labai pamažu skleidėsi prieškarinėje Lietuvoje. Sovietmečiu Lietuvoje 1967m. Jonines atgaivino Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto profesorių ir studentų branduolys, kurie, prisidengę tuo metu  valdžiai priimtinu Indijos ir SSSR bendravimo draugijos „Romuva“ vardu, Kernavėje surengė apeigas.Po 2-3 metų romuviečiai buvo išvaikyti, išduoti, nes neatitiko sovietines dvasios. Vienas iš tuometinių romuviečių, dabartinis Lietuvos Krivių krivaitis – Jonas Trinkūnas buvo išmestas iš visų savo siekių ir darbų. Jam sovietmety beliko eiti pakiemiais per klebonijas ieškoti darbų.”

 

Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Kai kuriuos jų, negalėdama išginti,   Bažnyčia įtraukė į savo apeigas. Išlikę senieji elementai –vandens,ugnies , augmenijos simbolika, tokie papročiai, kaip vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan. (išsamiau žr.Rasos). Sukrikščionintose apeigose vietoj karčių-kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės…

Apie tai, kaip švenčiamos Rasos, mes pasakosime artimiausiuose pasakojimuose.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
KUPOLĖS
1 Pirmadienis, 15 Birželis 2009 10:19
KUPOLĖS

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: