Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 13 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kalendorinių švenčių aprašymai PDF Spausdinti Email
Parašė   
Sekmadienis, 08 Vasaris 2009 02:48


Rudens lygė, Perkūno diena (IX.21)

Ruduo - tai derliaus, talkų ir pabaigtuvių metas, ruošimasis metų pabaigai, žiemai. Per Dagotuves pažymimas visokio augalo, viso derliaus sudagojimas. Rugsėjo gale, apie 22 d., susilygina diena su naktimi. Tai rudens lygiadienis -Lygė.
Po rugsėjo, po sėjos, kai grūdas jau po žeme ir ima judėti bei leisti šaknis, švenčiama Dagos - dygimo šventė. Artėja žiema, kurią javas turės iškentėti. Daga - tai jo pašventinimas ir atidavimas globon Dievo, kurio žinioje yra visa tai, kas vyksta “po žeme”, ir kurio viešpatystė apgaubia visą žiemos ir patamsių pasaulį. Šaknys pagal plačiai žinomą pasaką priklauso Velinui ir tik jo stiebas - žmogui.
J.Dlugošas šią šventę vadino rudens sambarėmis. Manoma, kad rudeninėms apeigoms priklauso ir J.Basanavičiaus paskelbtas senovinis kreipimasis į oželį:

Tu, voželi juodbarzdėli,
Augk, augk, augk,
Dievuks mūsų tavęs
Lauk lauk lauk,
Po rugsėjo prieš žiemelę

Vesma tave, juodbarzdėli
Ant to tai kalnelio
Vo Ruginis su Žvaginiu
Tave, mūsų voželėli,
Dievų garbei brauks.

Rudens darbų pabaigtuvėse svarbiausia pasirūpinti derliaus gyvybinės jėgos išsaugojimu.
Ugnis. Pavasario Lygėje užgesinta patalpoje ugnis rudens Lygėje vėl uždegama. Jotvingių žemėje žibintas būdavo “apvesdinamas” - išpuošiamas žalumynais ir gėlėmis. Ugnis “pamaitinama”. Pasikeičia ir pati ugnis. Gabija šiuo metu vadinama Gabjauja ar Jagaubis, nes ji buvo kūrenama jaujoje. “Ankstyva žiema vertė žmones šventės ceremonijas atlikti, kaip tai Lasicijaus nurodyta, uždarame kluone. Tuo tarpu vėlyvas ruduo leisdavo normaliai organizuoti šventę nuošaliai, jau anapus kaimo erdvės - alkakalnyje, paupyje”.
Latviai šiuo metu švenčia Jumio šventę. Jumis - tai derliaus dievybė, užtikrinanti skalsą, laimę, gerovę. Taip pat Jumis - tai dvyniai, iš kurių prasidėjo žmonių giminė (senovės indų Yama).
Prūsai šventė Kurkio, derlingumo ir vaisingumo dievybės, šventę - derliaus pabaigtuves.
Vilniuje rugsėjo viduryje buvo švenčiama Atlaibo (Atlambos) šventė, kuri prasidėdavo Trakuose ir baigdavosi Vilniuje - Bokšto (Bastėjos) požeminėje šventykloje. Vilniaus vaito A.Rotundo užrašuose XVI a. sakoma, jog suvažiuodavę daugybė žmonių ir maldingai eidavę iš Trakų į Vilnių. Legendose minimas Bokšto baziliskas (siaubūnas-slibinas) primena ugnies dievaitį Gabjauja.
Rudeniui būdingos linamynio talkos, vykusios naktimis. Vakarienė buvo vadinama pusryčiais. Po vidurnakčio -jaunimo dūkimas, pasakojamos pasakos, baisūs nutikimai. Daug dainų apie liną. “Lino kančios” tema dainose, pasakojimuose - labai svarbi ir prasminga. Nepaprastas lino kelias žmogui - kantrumo pamoka.

Ilgės,vėlinės (XI.1-2)

Lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Yra išlikusių rašytinių šaltinių iš XIV – XV a., jog lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar lapkričio mėn. pradžioje) švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji.

Vėlinės eina po Ilgių . Kitados kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms būdavo iškūrenama pirtis, keliamos vaišės. Pirmiausia vėlės būdavo kviečiamos nusiprausti, paskui – į vaišes. Vėlių laukė stalas, nukrautas valgiais, gėrimais. Po to valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines , gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vėlės būdavo laukiamos visuose namuose. Vėlinių išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad vėlėms būtų lengviau patekti į namus. Siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti. Buvo laikomasi rimties bei ramybės, draudžiama linksmintis.

Žmonės manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijotų jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: